Finansų ministerijos fiskalin s politikos Interneto kursas

Transcription

1 Finansų ministerijos fiskalin s politikos Interneto kursas Autoriai: Dr. Anna Stankaitien : Dr. Margarita Starkevičiut : Dr. Steven R. Tabor (rašyti angliškai): astankaitiene@mail.lbank.lt margarita@csdl.lt emsi_tabor@yahoo.com Įvadas Fiskalinei politikai priskiriami įvairiausi šalies ekonominį gyvenimą sąlygojantys klausimai, tokie kaip valstyb s išlaidų problemos, pajamų surinkimas, valstyb s skola ir valstyb s turto valdymas. Neperdedant, gyvybiškai svarbu Lietuvos ateičiai, visam jos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi pasirinkti tinkamą fiskalinę politiką ir jos realizavimo būdus. Tod l sprendimai fiskalin s politikos srityje yra sud tingi ir reikalauja didel s atsakomyb s. Finansų ministerijos specialistai šią svarbą ir atsakomybę jaučia savo kasdieniniame darbe. Tikim s, kad tai yra ne tik kasdien darbuotojų pareiga, bet ir garbingas pašaukimas Vienintelis pastovus fiskalin s politikos bruožas yra jos nepastovumas - ji pastoviai reformuojama. Fiskalin s reformos - tai nuolatinis procesas, kuriame suderinami teorija ir praktika, klaidų ir s kmių patirtis, mokslin analiz ir sprendimų pri mimas politiniais sumetimais. Kartu su Finansų ministerijos mokymo centru ir "World Learning- Lietuva" paruoš me interaktyvią fiskalin s politikos mokymo programą, skirtą, pirmoje eil je, Finansų ministerijos darbuotojams. Pasirinkome, mūsų nuomone, patogią ir šiuolaikišką formą interneto - kursą. Šio kurso d mesio centre - ekonominiai fiskalin s politikos aspektai. Politinis lobizmas, grupinių interesų atstovavimas, ryšiai su visuomen ir pan., be abejo, yra labai svarbūs, formuojant fiskalinę politiką. Tačiau paprastai šie klausimai išeina už Finansų ministerijos personalo funkcijų ir kompetencijos ribų, tod l šiame kurse jie n ra nagrin jami. Taigi, šias paskaitas mes skiriame specialistams, kurie dalyvauja ruošiant fiskalin s politikos sprendimus ir konsultuoja politikus, atsakingus už fiskalines reformas. Šio kurso tikslas - priminti pagrindines fiskalin s politikos teorines koncepcijas makroekonominiame kontekste, aptarti jos metodus ir problemas. Kiekvienai temai rekomenduojame papildomos literatūros sąrašą, pasiūlydami geriausius, plačiai naudojamus šaltinius, esančius populiariausiuose interneto puslapiuose. Ši literatūra ne tik pad tų geriau suprasti paskaitų medžiagą, bet būtų ypač naudinga tiems profesionalams, kurie nor tų pagilinti savo žinios specifiniais fiskalin s politikos klausimais. Po kiekvienos paskaitos mes siūlome atsakyti į keletą klausimų. Atsakymai grindžiami kurso tekste pateikta medžiaga ir iš dalies - rekomenduojama literatūra. Šio trumpo ir paprasto testo tikslas - patikrinti, kaip įsisavinta tema ir įsitikinti, kad visi apibr žimai ir naujos sąvokos buvo aiškūs ir teisingai suprasti. Kadangi mes nesiekiame šių testų pagalba atlikti atranką ar parašyti pažymius, kartu su klausimais mes pateikiame ir galimus atsakymus-orientyrus, kuriuos jus galite naudoti kaip pagalbą.

2 Tam, kad susipažinti su paskaitų tekstais ir papildoma literatūra, Jums prireiks tam tikro laiko (apytikr s laiko sąnaudos nurodytos lentel je 1). Rekomenduojame prad ti studijas ilgai nedelsiant ir kelias savaites skirti kurso teksto skaitymui. Prireikus asmenin s konsultacijos, o taip pat su siūlymais bei komentarais prašome kreiptis į kursų autorius: Dr. Anna Stankaitien : Dr. Margarita Starkevičiut : Dr. Steven R. Tabor (rašyti angliškai): astankaitiene@mail.lbank.lt margarita@csdl.lt emsi_tabor@yahoo.com 1 Paskaita: Fiskalin s politikos disciplina Įvadas Fiskaline politika - tai valstybę atstovaujančios vyriausyb s veikla, priimant sprendimus d l finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstyb s išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausyb naudoja įvairias priemones. Fiskalin politika apima sprendimus d l valstyb s biudžeto pajamų ir išlaidų, valstyb s skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstyb s turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalin politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspind ta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstyb s finansavimo galimyb ms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausyb s garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstyb s finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisin s baz s palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalin je srityje. Kaip disciplina, fiskalin politika yra tokia pat sena, kaip ir valstyb. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalin politika - tai socialin s sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų finansin pus. Apie valstyb s finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialin pusiausvyrą. Klausimas, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo d mesio centre. Iki pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio valstyb s vaidmuo rinkos ekonomikoje buvo gana ribotas. Paprastai ji vykd pagrindines gynybos, teis s ir tvarkos, valstybinių darbų ir privačios nuosavyb s apsaugos funkcijas. Per pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį valstyb s išlaidos išvystytose rinkos ekonomikos šalyse vidutiniškai sudar apie proc. bendrojo vidaus produkto. Daugiausia įplaukų į biudžetą patekdavo iš muitų ir transporto rinkliavų, t.y. valstybin s sienos ne tik žym jo valstyb s ribas, bet kartu buvo ir pagrindiniai vyriausyb s pajamų surinkimo punktai. Dvidešimtame amžiuje valstyb s fiskalinis vaidmuo iš esm s pasikeit. Industrializacija sudar technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius tur jo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius. Po dviejų pasaulinių karų reik jo atstatyti Europą ir Tolimuosius Rytus, tačiau nebelikus privačių santaupų, kapitalo atsargas prival jo atkurti valstyb. Didžiosios depresijos metu Amerikoje nedarbas šoktel jo virš 50 proc., ir tai privert gyventojus reikalauti, kad vyriausyb perskirstytų pajamas ir galimybes tarp laimingųjų ir bedalių. Nauji pasiekimai sveikatos apsaugos ir sanitarin s technologijos srityje vert valstybę imtis veiksmų išnaikinti užkrečiamas ligas ir pagerinti visuomen s higieną. Nuo 1945 m. daugiau kaip 130 besivystančių ir postsocialistinių šalių gavo nepriklausomybę. Valstyb ms teko kurti naują, nepriklausomą rinkos ekonomiką, o tai buvo sunki užduotis po ištisus amžius trukusios okupacijos. Septintajame dešimtmetyje atsisakius aukso

3 standarto, makroekonomikos valdymo našta per jo fiskalinei politikai, nes laisvai svyruojantis valiutų kursas susilpnino nepriklausomos pinigų politikos poveikį. Per pastaruosius du dešimtmečius naujosios informacin s technologijos ir rinkų globalizacija dar labiau sustiprino fiskalin s politikos ir finansinių rinkų ryšius. Valstyb s priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti stabilumą ir diegti technologijos naujoves. Reaguojant į besikeičiančias aplinkybes ir vis did jančius gyventojų reikalavimus, valstyb s vaidmuo vis did jo ir did jo. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstyb s išlaidos jau buvo padid jusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalin s politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių g rybių teikimą ir pajamų perskirstymą. Stabilizavimas - tai vyriausyb s pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mok jimų balanso. Visuomeninių g rybių teikimas - tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tik tis, kad privatus sektorius jas teiktų ar nor tų teikti. Čia taip pat įeina ir valstyb s kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla d l privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas - tai visa valstyb s vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialin s klas s, kartos, regiono ar grup s kitoms socialin ms klas ms, kartoms, regionams ar grup ms. Fiskalin s politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialin s vertyb s, ekonomin s ir finansin s normos. Laikui b gant tos vertyb s ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalin s politikos praktika. XX amžiaus pabaigoje fiskalin politika retai vertinama pasitelkiant tokias filosofines sąvokas kaip teis, atsakomyb, laisv ar teisingumas. Vertinant fiskalin s politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau objektyvesnių fiskalin s politikos vertinimo priemonių atsiradimas nedaug teprisid jo, kuriant vieningą nuomonę apie tai, kokia tur tų būti tinkama fiskalin politika. Nesutarimus d l fiskalin s politikos kelia jau pati jos prigimtis, nes ji yra susijusi su vertyb mis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalin s politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent: Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų tur tų teikti valstyb? Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstyb s išlaidas? Kaip valstyb s finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją? Šiuolaikin s fiskalin s politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveld tų fiskalin s politikos klausimų diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemon s šiems klausimams spręsti. Bet vis d lto, priklausomai nuo aplinkybių, supratimo ir patirties, daromos labai skirtingos išvados. Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų tur tų teikti valstyb? Ką vyriausyb tur tų daryti? Kitais žodžiais tariant, kokias vyriausyb s tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas reikia finansuoti? Dauguma ekonomistų į šį klausimą atsako gana retoriškai: vyriausyb tur tų teikti visuomenines g rybes. Tikrosios visuomenin s g ryb s - tai prek s, kurių nauda dalijamasi labai plačiai ir kurių negalima neteikti už jas nemokantiems asmenims. Sakoma, kad tokios prek s n ra vartojimo konkurentai, o tai reiškia, kad vartotojas gali naudotis bet kokiu prek s kiekiu ir d l to jos kiekis, kuriuo gal s naudotis kiti vartotojai, nesumaž s. Tikrosioms visuomenin ms g ryb ms būdinga neišskyrimo bruožas. Tai reiškia, kad išskirti tuos, kurie už prekę nemoka, ir neleisti jiems naudotis prek s teikiama nauda, yra per daug brangu. Pavyzdžiui, tokia visiems prieinama nekonkurentine vartojimo preke laikomas švarus oras. Jei oras švarus, visi iš to turi naudos, nežiūrint to, ar jie už jį mok jo, ar ne.

4 Daugumą visuomeninių g rybių negalima laikyti tikrosiomis aukščiau nusakyta prasme. Yra tokių visuomeninių g rybių, kurios yra vartojimo konkurentai. Jos vadinamos sangrūdos prek mis, nes susiburiant dideliam vartotojų skaičiui, maž ja vartotojams teikiama prek s nauda. Tokiu sangrūdos prek s pavyzdžiu gal tų būti miesto parkas. Yra tokių visuomeninių g rybių, kurioms galima nustatyti kainą. Visuomenin s g ryb s, kuriomis naudotis atimama teis nustatant kainą, yra tokios prek s, kurių sąnaudas dengia jomis besinaudojantys asmenys, kad gal tų leisti jomis naudotis tik tiems, kurie moka nario mokestį. Tokiomis prek mis gali būti mokyklos ar ligonin s, nes tie, kurie dalijasi jų paslaugų sąnaudomis, gali visi bendrai už jas nustatyti kainą, kad apribotų sangrūdą. Realiame pasaulyje valstyb teikia daug prekių ir paslaugų, kurioms būdingi ir viešųjų, ir privačių prekių bruožai. Ekonomistai teigia, kad valstybinio ir privataus sektoriaus teikiamų prekių tinkamas derinys būna tuomet, kai ribin s visuomenin s viešųjų prekių teikimo sąnaudos atitinka ribinę visuomeninę tokių prekių naudą. Kadangi daugeliui visuomeninių g rybių paklausos nustatymas yra labai sud tingas, jų kalnodaros problema arba ribin s visuomenin s naudos lyginimas su ribin mis visuomenin mis sąnaudomis sprendžiama balsavimu. Valstyb ne tik teikia tam tikras prekes ir paslaugas, bet ir įsikiša, nor dama užtikrinti našų privačios rinkos veikimą. Laikoma, kad privatus rinkos mechanizmas nesuveikia, kai jam nepavyksta pateikti privačių prekių ir paslaugų tiek, kad ribin visuomenin prekių nauda persvertų ribines socialines sąnaudas. Tai atsitinka, kai rinkoje veikia monopolija ir privatūs sandoriai daro neigiamą poveikį, t. y. sukelia išorinius efektus (nuostolius) ne pirk jams ir pardav jams, o trečioms šalims, ir kai prekei, kurios ribin visuomenin nauda yra didesn už jos ribines visuomenines sąnaudas, n ra privačios rinkos. Valstyb paprastai reguliuoja komunalinių paslaugų teikimo tarifus ir nustato konkurencijos sąlygas, siekdamos išvengti neefektyvumo, kuris atsiranda d l monopolin s kainodaros. Valstyb reguliuoja taršos lygį d l to, kad tai gali tur ti žalingą poveikį toms šalims, kurios tiesiogiai nedalyvauja taršos sandoriuose. Jos taip pat užtikrina valstyb s gynybą paprasčiausiai d l to, kad privatus sektorius tokių paslaugų neteikia. Neišsami informacija yra dar viena privačios rinkos nes km s forma. Valstyb įsikiša, nor dama užtikrinti, kad gyventojai gautų tinkamą informaciją apie tam tikrus jų perkamus gaminius ir užb gti už akių prekybai pavojingais gaminiais. Privačias rinkas gali ištikti nes km ir makroekonomine prasme. Didelis nedarbas, did jantis skurdas ir nelygyb - tai ženklai, rodantys, kad privačios rinkos neužtikrina ribin s naudos ir ribinių sąnaudų lygybe. Šiuolaikinis požiūris į valstybę kaip į visuomeninių g rybių tiek ją ir rinkos nes kmių taisytoją yra gana naujas dalykas. Britų ekonomistai klasikai į rinką žiūr jo kaip į pagrindinį prekių ir paslaugų tiek ją, o į valstyb s kišimosi - tik kaip į išimtį, kai ji imasi teikti nedidelį prekių ir paslaugų asortimentą, nes privačios rinkos to padaryti aiškiai negali. Savo traktate Tautų turtas (1776, II t., p. 184) Adamas Smitas raš, kad valstyb turi atlikti tris dideles, paprastas ir suprantamas pareigas, būtent: 1) ginti visuomenę nuo užsienio įsiveržimo; 2) ginti kiekvieną visuomen s narį nuo kito nario neteisyb s jo atžvilgiu; ir 3) užtikrinti tam tikras institucijas ir valstyb s darbus. Smitas teig, kad vyriausyb s turi teikti gynybos paslaugas, nes gynybai pasidarius daug sud tingesnei, asmenin s savigynos nebeužtenka. Jis teig, kad vyriausyb tur tų užtikrinti bešališkas teisingumo paslaugas, nes natūraliai laisvei reikalinga saugumo sistema ir teisin s taisykl s. Jis pripažino, kad did janti nelygyb neišvengiamai ves prie konfliktų ir kad tokius konfliktus geriau spręsti teisin mis priemon mis, negu j ga. Smitas taip pat teig, kad vyriausyb turi užtikrinti ne tik tokius valstyb s darbus, kurių nauda yra didel, bet ir tokius darbus, kurių pelnas niekada negal tų padengti vieno asmens ar grup s asmenų sąnaudas. Tačiau jis man, kad valstyb netur tų steigti valstybinių mokyklų ir teikti nemokamų sveikatos apsaugos paslaugų, nes, jo nuomone, tai skatintų tinginystę ir piktnaudžiavimą tokiomis paslaugomis.

5 Išorin s efektų sąvoka klasikin se diskusijose apie valstyb s vaidmenį atsirado tik John Stuart Mill (1848 m.) laikais. Mill pripažino, kad atskirų asmenų veiksmai, nors jie juos vykdo tik savo naudai, turi pasekmių, kurios išeina toli už jų. Jis pasteb jo, kad asmenys gali nemok ti įvertinti tam tikrų gaminių naudingumo ir tod l būtina vaikus aukl ti ir mokyti. Jis nurod atvejus, kai negal dami numatyti, asmenys gali sudaryti visuomenei žalingas sutartis. Vyriausybei reik tų įsikišti, kad gal tų sutrukdyti ir neleisti atskiriems asmenims daryti žalą visuomenei. Jis taip pat atkreip d mesį į tai, kad reikalingos atitinkamos taisykl s, kai asmenys įgaliojimus perduoda valdytojams, turintiems skirtingus interesus. Europos kontinente klasikiniai filosofai buvo linkę į valstybę žiūr ti panašiai kaip ir į privatų sektorių. Kantas man, kad valstyb vaidina gamybinį vaidmenį, kuris apibr žiamas socialin je valdovo ir visuomen s sutartyje. Hegelis įsivaizdavo valstybę kaip nematerialų kapitalą. Taip susiformavo pažiūra, kad did jantis valstyb s vaidmuo - tai natūralus istorinio proceso padarinys. Europos kontinento mokslininkai prad jo norus skirstyti į viešuosius (valstybinius) ir privačius. Jie man, kad valstyb s vaidmuo - išlaikyti pusiausvyrą tarp šių visuomen s norų m. Wagner suformulavo savo garsųjį d snį apie did jantį valstyb s vaidmenį. Jis r m si tokiais faktoriais kaip urbanizacija, augantis gyventojų tankumas ir vis didesnis d mesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose. Pozityvioji valstyb s išlaidų teorija susiformavo tik devintame XIX amž. dešimtmetyje. Ji atsirado, valstyb s išlaidoms prad jus taikyti naudingumo sąvoką. D mesio centre atsidūr klausimas ne apie tai, ar valstyb daro tai, kas reikia, t.y. ne normatyvinis vertinimas, o pozityvusis vertinimas, t. y. ar valstyb daro tai, ko nori visuomen. Pozityviosios teorijos apie valstyb s išlaidas esm yra tokia: kadangi atskirų asmenų norai yra labai įvairūs, didžiausią gerovę galima pasiekti, jei kiekvienas asmuo stengsis išlaikyti ribinio naudingumo ir kainos lygybę. XIX amž. devintajame dešimtmetyje analitikai prad jo taikyti ribin s kainodaros taisyklę ir viešosioms, ir privačioms prek ms. Greitai pagrindiniu matu, pagal kurį prad ta spręsti apie valstyb s išlaidų tikslingumą,, tapo tai, kiek valstyb s išlaidos prisideda prie visuomen s gerov s k limo. Šis maržinalistin s teorijos pasiūlytas kriterijus išliko iki šių dienų. Knut Wickshell buvo vienas pirmųjų, kuris dar 1886 m. pareišk, kad, norint sužinoti visuomen s pageidavimus d l viešųjų prekių ir neleisti jomis naudotis nemokamai, reikalingas veiksmingas balsavimo procesas. Jis teig, kad tinkamas politinis procesas ir balsavimo taisykl s gali atskleisti, ko maždaug nori dauguma, bet reikalinga imtis ir priemonių, kurios apgintų fiskalines mažumos teises. Jis taip pat teig, kad pageidavimai d l visuomeninių g rybių neabejotinai priklauso nuo pajamų paskirstymo. Wickshell o mokinys Eric Lindahl 1918 m. pasiūl metodą, kaip vertinti viešųjų ir privačių prekių derinimą. Jis sukūr taip vadinamosios visuomeninių g rybių visumos pusiausvyros kainos sąvoką (arba Lindahlio kainą) m. Paul Samuelson atkreip d mesį į jų nedalomumą ir bendrą vartojimą. Jis taip pat apibūdino sąlygas, kurioms esant, visuomeninių g rybių teikimas gali būti optimalus pagal Pareto taisyklę. Vertindamas optimalųjį viešųjų ir privačių prekių bei paslaugų derinį (arba palaimos tašką ), jis r m si socialin s gerov s funkcijomis, kurios priklauso nuo žinomų pageidavimų, išteklių ir technologijos. Pastarojo laikotarpio darbuose skiriama ypač daug d mesio, kaip nustatyti tokį visuomeninių g rybių teikimo našumą, kuris pad tų spręsti problemas, kylančias d l išor s efektų ir rinkos netobulumo. Šiais klausimais ypač pažym tini Tiebout darbai (1956 m.) apie vietines visuomenines g rybes ir naudos tam tikrai teritorijai apskaičiavimus. Tiebout teiginiai leido suformuluoti taisykles, kaip našiai paskirstyti valstyb s išlaidas įvairiems valdžios lygmenims. Prad jus didžiausią d mesį kreipti ne į tai, ką valstyb tur tų daryti, o į tai, kaip valstyb gal tų geriau sužinoti piliečių pageidavimus ir geriau į juos reaguoti, prad ta stengtis geriau suvokti balsavimo proceso veiksmingumą ir įvairius institucinius veiksnius, darančius įtaką visuomen s pasirinkimui. Yra sudaryti įvairūs balsuotojų modeliai, kurie tur tų pad ti sprendimų

6 pri m jams suprasti, kod l vartotojai linkę balsuoti už vieną fiskalinių galimybių rinkinį, o ne už kitą. Taip pat yra atliktos studijos apie institucinius fiskalin s politikos kūrimo determinantus. Visa tai leido suformuluoti keletą taisyklių, kaip geriausia struktūrizuoti fiskalinių sprendimų pri mimą, kad geriau būtų galima suprasti ir patenkinti privačius pageidavimus. Fiskalin s politikos vykdytojai netruko prad ti taikyti įvairius metodus, kurie jiems leistų išmatuoti ir įvertinti, kokiu mastu viešosios išlaidos prisideda ar neprisideda prie socialin s gerov s augimo. Šiuo metu vertinant viešosios veiklos ir įvairių nuostatų socialinę grąžą, plačiai taikomi sąnaudų ir naudos bei kitokie projektų analiz s būdai. Atidžiai steb dami ir vertindami valstyb s išlaidas, sprendimų pri m jai gali žymiai padidinti ekonominį ir socialinį valstyb s išlaidų poveikį. Visame pasaulyje pastebima, kad, siekiant geresnio valstyb s išlaidų derinimo su privačiais pageidavimais, į sprendimų d l valstyb s išlaidų pri mimo procesą vis daugiau įtraukiama visuomen ir vykdomas fiskalinis decentralizavimas. Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstyb s išlaidas? Pripažinus, kad valstyb privalo teikti tam tikras prekes ir paslaugas, iškyla klausimas, kaip už jas sumok ti. Kas turi mok ti, kam ir kokia turi tekti mokamų mokesčių naštos dalis, už ką tiksliai turi būti mokami mokesčiai - tai klausimai, kurie nenustoja kelti ginčus fiskalin s politikos diskusijose. Ankstyvieji klasikin s ekonomikos teorijos atstovai man, kad mokesčiai turi būti glaudžiai susiję su gaunamomis iš valdžios paslaugomis. Adamas Smitas (1776 m., t. II, p. 310) nurod keturias geros mokesčių sistemos taisykles. Jis teig, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri siekia lygyb s, užtikrintumo, yra patogi mok ti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. Mokesčių lygybei Smitas taik naudos taisyklę, kurią apibr ž dvejopai. Jis teig, kad asmenys turi prisid ti prie savo valdžios išlaikymo proporcingai savo galimyb ms (t. y. galimyb ms mok ti) ir taip pat proporcingai toms mokesčių įplaukoms, kurios jiems tenka, valstybei rūpinantis savo piliečiais. Pastaroji sąvoka, Smito supratimu, reiškia, kad turi būti mokama proporcingai tam, kokie yra asmens interesai visuomenin je nuosavyb je. Smitas teig, kad darbo užmokestis, kuris neviršija pragyvenimo minimumo, netur tų būti apmokestinamas, o mokestis už surinktą nuomą, nors jį paprastai tenka mok ti turtingiesiems, atitinka naštos pasidalijimą pagal gaunamą naudą. Praktikoje naudos principas ir bandymai mokesčių naštą suderinti su iš vyriausyb s gaunama nauda pasirod esą labai ginčytini dalykai, kuriuos sunku praktiškai įgyvendinti. Pagrindinis sunkumas yra nuspręsti, į ką tur tų būti kreipiamas d mesys - į paslaugos tam tikram asmeniui sąnaudas, ar tai, kiek tas asmuo pasirengęs už tokią paslaugą sumok ti. Ir viena, ir kita labai sunku išmatuoti praktiškai, kai prek s priklauso tokioms prek s, kurios n ra vartojimo konkurentai ir kurioms būdingas neišskyrimo bruožas. Yra nuomonių, kad mokesčių naštą tur tų būti paskirstyta ne pagal naudą, kurią asmenys gauna iš viešųjų paslaugų, o pagal galimybę mok ti. Ši nuomon glaudžiai susijusi su klasikin mis lygyb s ir teisingumo sąvokomis. Ketvirtame XIX amž. dešimtmetyje Bentham teig, kad iš tam tikros nacionalinių pajamų sumos būtų galima gauti maksimalią naudą didinant gerovę, jei pajamos būtų vienodai paskirstomos. John Stuart Mill (1848 m.) teig, kad būtų teisinga, jei vyriausyb ištaisytų nelygybę ir gamtos skriaudas. Jis palaik progresyvių mokesčių id ją, teigdamas, kad tokiu būdu būtų galima užtikrinti daromos aukos lygybę. Galimyb s mok ti principas skatino bandyti išmatuoti aukos lygybę, o geras mokesčių taisykles nustatyti, remiantis aukos vienodumo principais. Edgeworth (1897 m.) ir Hasyani (1953 m.) apraš atvejus, kai vadovaujantis žaidimų teorija ir derybų pagalba įvairioms kategorijoms priklausantys namų ūkiai suvienodina savo ribinę auką viešųjų paslaugų labui. Musgrave ir Peakcock (1956 m.) apibr ž sąlygas, kuriomis pritaikius lygių absoliučių ir lygių proporcingų mokesčių taisykles, galima pasiekti aukos lygybę. Bergson (1938 m.) visiškai aiškiai

7 kalb jo apie perskirstymo tikslus, taikydamas indeksus socialinių sąnaudų ir naudos analiz je bei nustatydamas mokesčių normas, kurios pad tų optimaliai atlikti perskirstymą. Bet buvo nemaža ir tokių, kurie abejojo, ar galima tinkamai išmatuoti aukos lygybę m. Pigou išk l klausimus: ar žmon s gauna tą pačią ar ne tą pačią ribinę naudą iš savo pajamų; ar pajamoms did jant, nauda iš jų maž ja, ar nemaž ja. Pigou ir jo tradicijų pasek jai teig, kad naudos, kurią iš savo pajamų gauna įvairios asmenų grup s, tiesiogiai palyginti negalima. Svarstymai apie tai, kas yra gera mokesčių sistema, neapsiribojo vien klausimais, ar taikytinas yra naudos ir vienodos aukos principas. Taip pat buvo klausiama, ką tiksliai reik tų apmokestinti. Nuo viduramžių iki pat XIX amž. pradžios pagrindinis galimyb s mok ti matas buvo turimas turtas. Turtas, skaičiuojamas, pavyzdžiui, galvijais, langais ar karietomis, tarnavo lyg ir pakaitalu, leidžiančiu išmatuoti namų ūkio galimybes mok ti už valdžios sąnaudas. XIX amžiuje šis galimyb s mok ti matas palaipsniui per jo nuo turto į pajamas, ir mokestinę bazę imta nestatytin ti pagal srautus, o ne pagal atsargas. Klasikin s ekonomikos teorijos atstovai man, kad apmokestinamos tur tų būti tik pajamos iš nuomos, pelnas ir prabangiam vartojimui išleidžiamos pajamos, o darbo užmokesčio mokestis ir būtiniausių dalykų vartojimo mokesčiai tur tų būti perkelti į nuomos ir pelno apmokestinimą. Tačiau pelno mokesčio id ja nebuvo populiari, nes tokiu būdu valstyb gal jo atskirais atvejais netinkamai kištis į privačią veiklą ir kapitalo jud jimą. Hobbes (1651 m.) ir Mill (1848 m.) teig, kad apmokestinus santaupas, mokesčių mok tojai už tam tikrą pajamų dalį mokesčius mok tų du kartus. Taigi, dauguma ekonomistų klasikų man, kad tinkamiausios mokestin s baz s - tai nuomos mokesčiai ir pajamos, leidžiamos prabangai. Prieš dvidešimtą amžių pajamos buvo suprantamos ir apibr žiamos panašiai kaip ir nacionalin se sąskaitose, t. y. kaip darbo, turto ir kapitalo grąža. Panaudoti pajamas kaip mokesčių naštos paskirstymo pagrindą neleido supratimas, kad kai kuriuos pajamų šaltinius apmokestinti arba negalima, arba neder tų. Šiuolaikinis apibr žimas pajamų kaip visaapimančio pagrindo, kuriuo galima įvertinti paj gumą mok ti, išsirutuliojo tik dvidešimtame amžiuje. Georg Shanz (1896 m.) apibr ž pajamas kaip tam tikrą prieaugį, t. y. jis teig, kad asmens pajamas galima apibr žti kaip jo ekonominio paj gumo grynojo prieaugio piniginę vertę. Toks apmokestinamų pajamų matas labai tiko būtent mokesčiams, nes tokiu būdu asmens perkamosios galios grynąjį prieaugį galima nustatyti pagal įvairius gaunamų pajamų šaltinius. Tapo įmanoma praktiškai suprojektuoti mokesčių sistemas, kurios leistų užtikrinti vienodas pajamas gaunančių mokesčių mok tojų vienodą apmokestinimą (horizontalioji lygyb ) ir kartu tarnautų visuotiniu pagrindu nustatant progresyvines mokesčių normas (vertikalioji lygyb ). Šitaip apibr žus pajamas, tapo įmanoma į pajamų mokesčio bazę įtraukti ir įmonių mokesčius ir sukurti turto nusid v jimo ekonominį matą. Šalia diskusijų apie mokesčių naštos teisingą paskirstymą mokslininkai nuo seno diskutavo ir įvairių mokesčių sistemų pranašumus pagal jų poveikį ekonominiam našumui. Klasikin s ekonomin s teorijos atstovai teig, kad mokesčiai tur tų būti kuo mažesne našta žmon ms. Jenkin (1871 m.) buvo pirmasis, kuris galutinę apmokestinamąją sritį analizavo taikydamas pasiūlos ir paklausos kreives ir parod, kad faktin mokesčių našta yra didesn už valstyb s surinktas įplaukas. Marshall (1890 m.) sukūr vartotojo premijos (pertekliaus) sąvoką ir parod, kaip rinkos ekonomikoje mokesčiai įtakoja kainas. Ramsey (1927 m.) apibr ž našumo atžvilgiu optimalią mokesčių sistemą, kuri leidžia surinkti tam tikrą įplaukų sumą, bet visų prekių gamybą sumažina vienoda dalimi. Septintame ir aštuntame XX amžiaus dešimtmečiuose Harberger (1964 m.) pirmasis paband empiriškai matuoti visuotinio ekonominio efektyvumo nuostolius, kurie susidaro d l įvairių mokesčių įvedimo. Remdamiesi Marshall sukurta vartotojų premijos sąvoka, Diamond ir Merlees (1971 m.) išanalizavo, kaip mokesčių naštą būtų galima perkelti nuo vienos vartotojų ar gamintojų kategorijos kitai ir išved optimalaus mokesčių įplaukų paskirstymo priklausomai nuo prekių pasiūlos ir paklausos bei gamybos pagrindinių veiksnių kitimo taisyklę,

8 kuri leido padaryti kitą žingsnį - vertinti mokesčių sistemų našumą ir paskirstymą taikant visos ekonomikos arba bendruosius pusiausvyros modelius. XX amžiuje fiskalin politika buvo daugiausia tyrin jama taikant kainų ir galutin s apmokestinimo srities analizę. Edgeworth (1897m.) parod, kad prekių vartojimo ir gamybos papildomumas gali atvesti prie paradokso, kai mokesčiai prabangos dalykams sumažina pačių reikalingiausių prekių paklausą. Barone (1899 m.) apibūdino mokesčių poveikį darbo ir poilsio santykiui. Robinson (1933 m.) ir Chamberlin (1938 m.) nustat monopolijų, kaip tam tikro mokesčio, kurį vartotojams užkrauna rinkos galingieji, visuomeninę kainą. Tobin (1958 m.) ir Feldstein (1969 m.) parod, kokią įtaką mokesčiai turi rizikai ir investuotojų elgesiui. Solow (1956 m.) mokesčius įtrauk į neoklasikinį ekonominio augimo modelį. Pastarojo meto endogeninio (vidaus) augimo ekonomikos tyrin jimuose bandyta įvertinti, kokį poveikį ekonominei pl trai turi mokesčiai kartu su valstyb s išlaidomis. Kaip valstyb s finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją? Iki 1930-ųjų metų fiskaliniais klausimais besidomintiems ekonomistams pirmiausia rūp jo biudžeto politikos poveikis išteklių naudojimui ir pajamų paskirstymui. Ekonomistai klasikai tik jo Say d sniu, t. y. tuo, kad privati pasiūla kuria sau paklausą. Pagal Say d snį negali būti bendro rinkos perpildymo, nes prek s yra mainomos į prekes. Malthus buvo vienas pirmųjų, kurie teig, kad nepakankamas vartojimas gali iššaukti ekonominę krizę, nes gali būti per daug investuojama į gamybos priemones, o vartotojų paklausai gali likti nepakankamai l šų potencialiam gamybos padid jimui absorbuoti. Malthus buvo linkęs manyti, kad perskirstymas neturi būti labai didelis, nes d l nepakankamo vartojimo gali iššaukti krizę. Tuo pačiu jis įsp jo ir apie dideles valstyb s skolos blogybes. Keinso (Dž. Keynes) knyga Bendro užimtumo, procento ir pinigų teorija pasirod 1936 m., kai Vakarų Europoje ir Jungtin se Amerikos Valstijose siaut Didžioji depresija. Keinsas teig, kad per didelis taupymas gali sumažinti išlaidas, kurių reikia visiškam užimtumui palaikyti. Jo modeliai įrod, kad biudžeto politika yra pats svarbiausias visiško užimtumo determinantas, nes šalies ekonomika patenka į likvidumo spąstus, o užimtumas priklauso nuo visumin s paklausos. Pilnas užimtumas buvo pripažintas kaip pagrindin rinkos ekonomikos tendencija, o ne kaip laikinas ar netgi cikliškas rinkos ekonomikos nukrypimas. Fiskalinei politikai skirtas svarbus vaidmuo - užtikrinti didelį užimtumo laipsnį. Multiplikatoriaus efekto ir fiskalinio impulso analiz valstyb s finansams nagrin ti pirmą kartą buvo panaudota Keinso darbuose. Esant tam tikrai įplaukų sumai, valstyb s išlaidų pokyčiai turi ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį visuminei paklausai. Samuelsono sukurtas (1939 m.) multiplikatoriaus-akseleratoriaus modelis išpl t multiplikatoriaus analizę, nes jame buvo atsižvelgta į poveikį investicijoms ir pajamų paskirstymui. Per pastaruosius penkis dešimtmečius politikos atsilikimo laike analiz je ir ekonometriniuose multiplikatoriaus efekto apskaičiavimuose padaryta didel pažanga ir jie tampa puikiomis priemon mis visuminei paklausai sureguliuoti. Naujasis makroekonominis fiskalin s politikos vaidmuo taip pat pakeit ir mokesčių politikos analiz s būdus. Vartojimo mokesčiai pasižymi didesniu neigiamu multiplikatoriaus efektu, nei mokesčiai, uždedami santaupoms. Taigi, pilno užimtumo biudžetas buvo glaudžiai siejamas su progresyviniais mokesčiais. Šeštame dešimtmetyje Europoje ir Amerikoje užimtumui v l pasiekus beveik 100 proc., mokslininkai prad jo abejoti subjektyviais sprendimais pagrįstos (diskretin s) fiskalin s politikos pranašumais. Friedman (1948 m.) teig, kad iki minimumo verta sumažinti diskretinius fiskalin s politikos spendimus ir apsiriboti automatinių stabilizatorių veikla, o mokesčių tarifus reikia nustatyti tokius, kad kartu būtų galima pasiekti pilną užimtumą bei subalansuoti biudžetą. Kiti ekonomistai teig, kad negalima visiškai atsisakyti diskretin s fiskalin s politikos, nes paklausos šoko rizika yra didel, o jos pasekm s gali būti gana rimtos.

9 Tačiau praktikoje įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką, kai kurių valstybių veiklos apimtis smarkiai išaugo, o kitos smarkiai padidino valstyb s skolą. Kitur vyriausyb s grieb si infliacinių priemonių, kad gal tų finansuoti didelį biudžeto deficitą. Naujos besivystančių šalių vyriausyb s buvo skatinamos vykdyti ekspansines fiskalines programas, nes reik jo finansuoti vidaus kapitalo formavimąsi. Įvyko nemažai valstyb s skolos krizių. Šiuo metu manoma, kad diskretin fiskalin politika ekonominį nestabilumą ne gydo, bet jį sukelia. Nepriklausomų valstybių skolų kriz s ir didel s infliacijos neigiami padariniai privert iš naujo pabandyti įvertinti diskretinę fiskalinę politiką. Daugiau d mesio imta skirta sąryšiui tarp valstyb s išlaidų ir infliacijos, valstyb s skolos tvarumo kriterijams bei valstyb s finansų įtakai įvairioms žmonių kartoms. Did jantis valstyb s įsiskolinimas privert atidžiau pažvelgti į valstyb s finansų tvarumo ir stabilumo problemą. Buvo sukurtos fiskalin s taisykl s, kurių tikslas - pažaboti per didelį fiskalinį apetitą. Buvo sugalvotos biudžeto ir skolos taisykl s kaip nacionaliniame, taip ir regioniniame lygmenyje, kuriomis būtų galima apriboti per didelius išlaidavimo norus ir atstatyti valstyb s skolą iki tokio lygio, kai ji dar yra valdoma.. Buvo nustatyta strategija, kaip išvengti neproduktyvių valstyb s išlaidų. Valstybinių produktyvių įmonių privatizavimo politika susilauk didel s paramos. Išlaidų pervedimams nepagrįstam did jimui stabdyti buvo prad ta taikyti jų tikslingumo analiz. Tarptautin s finansų institucijos nuolat ragina vyriausybes derinti augimą, atsižvelgiant į valstyb s galias. Išvados Fiskalin politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra mišri, ten valstyb vaidina gana didelį ekonominį vaidmenį. Pagrindiniai klausimai d l valstyb s finansų išlieka tie patys: Ką valstyb tur tų daryti? Kaip tur tų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausyb gal tų užtikrinti ekonomikos pl trą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti besikeičiantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai intelekto pažangos socialiniuose moksluose praturtino fiskalin s politikos praktiką instrumentais, kuriuos galima naudoti, vairuojant valstyb s finansus. Papildoma literatūra ir interneto nuorodos 1. The American Tax History Museum 2. History of Economics Primary Texts (see classics by Keynes, Marshall and Smith) 3. Institute for Fiscal Studies, virtual economy simulation game, student guide to fiscal theory Government and Efficiency: Public Goods and Externality, internet macro-text from Drexel University

10 Klausimai pakartojimui: Ką reiškia klasikin ribotos valdžios sąvoka? Ką reiškia, kai sakome, kad visuomenin s g ryb s n ra vartojimo konkurentai? Kaip maržinalistai pakeit valstyb s vaidmens vertinimą? Paaiškinkite, kokiais dviem skirtingais būdais galima taikyti naudos principą skirstant mokesčių naštą? Kod l manoma, kad vartojimo mokesčiai makroekonomikos stabilizavimo požiūriu n ra tokie naudingi kaip progresyvinis pajamų mokestis? Atsakymai į klausimus: Ekonomistai klasikai teig, kad valstyb s funkcijos tur tų būti apribotos ir ji tur tų atlikti tik šias funkcijas 1) ginti visuomenę nuo užsienio įsiveržimo; 2) ginti kiekvieną visuomen s narį nuo kito visuomen s nario neteisyb s; 3) pasirūpinti tam tikrų institucijų buvimu ir viešaisiais darbais Sakoma, kad visuomenin s g ryb s n ra vartojimo konkurent, jei vieno asmens suvartotas prek s kiekis nemažina kitų vartotojų galimyb s įsigyti prekę Maržinalistai (Ribin s naudos teorijos šalininkai) iš esm s pakeit valstyb s vaidmens vertinimą, nes jį vertino pagal tai, kiek did ja socialin gerov. Socialinę gerovę jie apibūdino, pasinaudodami gyventojų pageidavimų samprata, būtent, jiems atitinkančių viešųjų ir privačių prekių ir paslaugų deriniu Naudos principas teigia, kad asmenys valstyb s išlaikymo naštą tur tų pasidalinti arba pagal tą naudą, kurią jie gauna vartodami tam tikras konkrečias visuomenines g rybes arba pagal tai, kokią bendrų privačių įplaukų dalį jie gauna, būdami konkrečios visuomen s nariai Vartojimo mokesčiai turi didesnį neigiamą multiplikatoriaus efektą nei santaupų ar pajamų mokesčiai. Tod l kuo didesn vartojimo mokesčių dalis bendroje mokesčių sistemoje, tuo labiau ribotas ekspansin s fiskalin s politikos poveikis visuminei paklausai.

11 2 Paskaita: Nacionalin s sąskaitos Įvadas Šiuolaikin makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatyb mis. Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonomin s strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje. Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonomin s analiz s tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrin jamos šios pagrindin s makroekonomin s sąskaitos: Nacionalinių pajamų sąskaitos Mok jimų balansas Fiskalin s sąskaitos Monetarin apžvalga Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan. Pagrindiniai ekonomikos sektoriai. Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmon s, finansinis sektorius, vyriausyb ir užsienis. Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir sukuria paklausą prek ms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas. Įmon s naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus vedinos noro padidinti pelną. Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis apima visus subjektus, kurių pagrindin veikla yra finansinis tarpininkavimas, įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrov s. Vyriausyb s ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisin s baz s kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir socialin apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausyb s išlaidų valdymą. Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais. Pagrindin s komponent s. Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibr žimai pateikiami NSS kontekste. Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų vert. Ši sąvoka yra problematiška d l taip vadinamo dvigubo skaičiavimo. Pavyzdžiui, kviečių vert gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie naudojami duonos kepimui, o antrą kaip duonos gaminių vert s dalis. Tod l išskiriamos dvi sąvokos galutinio vartojimo prek s ir tarpinio vartojimo prek s. Galutinio vartojimo prek s yra visos prek s, kurios n ra naudojamos kitos prek s gamybai. Tarpinio vartojimo prek s prek s, naudojamos kaip žaliava kitos prek s pagaminimui. Prid tin vert (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vert s ir tarpinių produktų kaštų. Prid tin s vert s sąvoka yra naudojama šalies bendro vidinio produkto apskaičiavimui.

12 Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas reiškia prekes ir paslaugas ir importuotas, ir pagamintas šalyje kurias naudoja namų ūkiai ir vyriausyb s sektorius. Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą. Eksportas (X) yra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei. Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei. Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus importuotų prekių ir paslaugų vert. Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I Bendras vidaus produktas (BVP). BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, vert. Apskaičiuojant BVP, prekių vert skaičiuojama remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip prid tin s vert s mokestis. Tod l prekių rinkos kaina n ra ta kaina, kurią gauna prekių pardav jas. Rinkos kaina minus netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindin makroekonomikos komponent - bendras vidaus produktas gali būti apskaičiuotas trimis pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu. Gamybos metodas. Visa prid tin vert, sukurta per metus visose ekonominin se veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVP fc. BVP fc = VA Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu rezidentų sukurtai pajamų sumai. BVP mp = W + OS + TSP = BVP fc + TSP W kompensacija dirbantiesiems OS likutinis pelnas ir mišriosios pajamos TSP gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai, kuriuos įmon s moka vyriausybei, minus pervedimai, kuriuos įmon s gauna iš vyriausyb s) At mus TSP iš BVP mp, gausime BVP fc. Išlaidų metodas. Gamybos vert turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Tod l BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prek s yra kelių tipų vartojimo prek s, investicin s prek s, užsieniečių perkamos prek s. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prek ms, kapitalo ir importuojamoms prek ms ir prek ms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP išlaidu metodu. BVP = C+I+(X-M) D l skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje šalių, reiktų išpl sti BVP išraišką taip kad atsispind tų privataus ir valstybinio sektoriaus dalyvavimas: BVP = C g + C p + I g + I p + (X-M) Nominalusis ir realusis BVP. Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vert, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų

13 lygis palyginus su baziniais metais, tod l BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų did jimo tempą ekonomikoje. Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100, tada Nominalusis BVP Nominalusis BVP Realusis BVP = x 100 arba BVP Defliatorius = x 100 BVP Defliatorius Realusis BVP BVP apskaičiavimo problemos. Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, d l keleto priežasčių šie duomenys n ra visai tikslūs. Pagrindin s paklaidų priežastys yra šios: Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausyb s paslaugos švietimas, socialin s paslaugos. Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokyb s pager jimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokyb pager jo, jų kainos sumaž jo. Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba n ra pilnai užregistruojama. Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicin statistika nepaj gi vytis. Šeš lin ekonomika vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus, žmon s slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, tod l gali būti, kad didel dalis ūkin s veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus.. Bendros nacionalin s pajamos (GNY). Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalin s pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumok tinos nerezidentams, ir plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vert. GNY = BVP + NY Mok jimai pirmiausiai yra investicin s pajamos, į kurias įeina dividendai nuo tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos. Bendrosios nacionalin s disponuojamos pajamos (GNDY) Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalin mis disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos prid jus prie bendrų nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš užsienio: GNDY = BNP + NCT Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams pervedimams iš užsienio, kurie n ra susiję su gamybos veiksniais, minus pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o valstybiniai pervedimai daugiausiai vyriausybin s dotacijos. Kartais yra sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus. Bendros nacionalin s santaupos.

14 Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra bendrosios nacionalin s santaupos (S): S = GNDY C = GNY + NCT C g - C p Pagrindin s nacionalinių sąskaitų tapatyb s. Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir einamosios sąskaitos balanso. Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios sąskaitos balanso. Visumin paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas. Bendros nacionalin s disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi dalis: išlaidos vartojimo prek ms ir bendrosios nacionalin s santaupos GNDY C = S arba GNDY = C + S arba C +S = BVP NY = (C + I + X M) NY + NCT Visos galutinio vartojimo išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prek ms (C) ir išlaidų investicin ms prek ms (I). Taigi, galutinio vartojimo išlaidas galima išreikšti kaip C+I. Pertvarkius tapatybę, gauname: BNP - NY +NCT - (C+I) = (C+S) - (C+I) = (X + NCT) - (M+ NY) (X + NCT) - (M+ NY) = CAB Ši tapatyb reiškia, kad šalies bendros nacionalin s disponuojamos pajamos minus šalies galutinio vartojimo išlaidos yra lygu gautai užsienio valiutos sumai minus išleistai užsienio valiutos sumai arba lygu einamosios sąskaitos balansui (CAB). Ši tapatyb suformuoja taip vadinamą absorbcinį požiūrį į mok jimų balanso problemas. Einamosios sąskaitos deficitas susidaro visuomet, kai tik šalis išleidžia daugiau, nei turi l šų arba jei absorbcija viršija pajamas. GNDY A = CAB arba GNDY (C+I) = CAB Taigi, norint sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, reikia padidinti šalies pajamas arba sumažinti absorbciją. Pajamas padidinti per trumpą laiką leistų produkcijos didinimas, gautas išnaudojant laisvus gamybinius paj gumus, o vidutin s trukm s laikotarpiu atitinkama struktūrin politika. Vidaus absorbciją galima sumažinti mažinant galutinio vartojimo išlaidas ir/ar bendras investicijas. Visumin s santaupos ir investicijos bei einamosios sąskaitos deficitas. Pajamų šaltiniai turi atitikti pajamų reikmes (dvigubo buhalterinio įrašo principas). Bendrosios nacionalin s pajamos gali būti naudojamos: vartojimui, taupymui ir mokesčiams. Taigi, GNDY= C p + S p +T Apjungdami šią tapatybę su tapatybe BVP+M = C+I+X, gauname C p + S p +T +M = C g + C p + I g + I p + X Šiek tiek pertvarkius lygtį, galima išvesti pagrindinę mok jimų balanso apskaitos tapatybę (I p - S p ) +(I g - (T - C g )) = M X Išraišką (I g - (T-C g )) galima pakeisti atitikmeniu (S g ), ir gauname (I p - S p ) +(I g - S g ) = M X = (X + NCT) - (M+ NY) = CAB

15 Einamosios sąskaitos deficitas yra lygus sumai, kuria privačios investicijos viršija privatų taupymą (I p - S p ), plius fiskalinis deficitas (I g - (T-C g )), t.y. kiek vyriausyb s išlaidos viršija vyriausyb s pajamas. Platesne prasme - bendras ekonomikos taupymo ir investicijų skirtumas yra lygus einamosios sąskaitos balansui arba užsienio santaupų panaudojimui. Taigi, S - I = CAB Tai reiškia, kad sumą, kuria bendros ekonomikos investicijos viršija santaupas, reikia padengti užsienio santaupomis. Kai investicijos viršija santaupas, šalis privalo skolintis iš užsienio, kad padengtų šį skirtumą t.y. ji turi naudoti užsienio santaupas.tod l einamosios sąskaitos deficitą sumažinti galima didinant vidaus santaupas arba mažinant investicijas. Einamosios sąskaitos deficito mažinimas reiškia: vyriausyb s išlaidų (C g ) sumažinimą arba mokesčių (T) padidinimą, investicijų (I g ) sumažinimą arba vidaus santaupų lygio padidinimą. Nuolatinis einamosios sąskaitos deficitas yra pereinamojo laikotarpio šalių bruožas. Pereinamojo laikotarpio šalių einamosios sąskaitos deficitas did ja d l dviejų pagrindinių priežasčių: kai gamyba atsigauna, atsiranda veiksniai mažinantis bendrąsias santaupas (gyventojų santaupos greičiausiai maž s nes netikrumas d l ateities pajamų išnyksta) materialių investicijų grąža yra didel ir paklausa linkusi atsigauti did jant gamybai ir augant pasitik jimui (ilgalaikis turtas eilę metų buvęs be tinkamos priežiūros yra nusid v jęs ir sąlygoja aukštus grąžos procentus) Mok jimų balansas. Duomenys apie sandorius ir finansinius srautus tarp šalies ir užsienio yra sistemingai apibendrinami mok jimų balanse (BOP), kuris yra pagrindinis dokumentas analizuojant šalies užsienio poziciją ir poreikį ekonomin s politikos korekcijai. Mok jimų balansas tai statistin ataskaita, parodanti atitinkamo laikotarpio šalies ekonominių operacijų su kitomis šalimis vertę. Pagrindinis mok jimo balanso tikslas parodyti šalies užsienio ekonominių ryšių subalansuotumo lygį. BOP sudarymas remiasi srautų, o ne likučio principu ir registruoja sandorių srautus dvigubo buhalterinio įrašo pagrindu. Tai reiškia, kad kiekviena ūkin operacija balanse parodoma du kartus: vieno straipsnio debete, o kito kredite. Šios taisykl s ekonomin interpretacija paprasta daugelis ekonominių operacijų yra ne kas kita, kaip ekonominių vertybių mainai. Tod l kiekvienas sandorius, apskaitomas pagal šį principą, yra išreiškiamas dviem įrašais, kurių vert vienoda, bet ženklai priešingi, t.y. debetas (-) ir kreditas (+). Pavyzdžiui, prekių jud jimas apskaitomos taip: - - vidaus prekių pardavimas užsieniui - eksportas/kreditas ir užsienio prekių pirkimas importas/debetas. Pagrindin s BOP dalys Einamoji sąskaita Kapitalo ir finansin sąskaita Prekybos balansas Kapitalo sąskaita Paslaugų balansas Kapitaliniai pervedimai Transportas Finansin sąskaita Kelion s investicijos Tiesiogin s

16 Kitos paslaugos Investicijų portfelis Vyriausyb s paslaugos Kitos investicijos Pajamų balansas Klaidos ir praleidimai Darbo pajamos Oficialios tarptautin s atsargos Investicin s pajamos Einamųjų pervedimų balansas Einamoji sąskaita Einamoji sąskaita susideda iš realių sandorių ir yra skirtumas tarp prekių, paslaugų, pajamų ir pervedimų kredito ir debeto. Eksportas ir importas yra parodomi f.o.b kainomis arba atskaičius kaštus pervežimų už šalies ribų. Importą paprastai apskaito muitin c.i.f. kainomis (į vertę įskaičiuojami tarptautinio draudimo ir frachto kaštai). Tačiau mok jimų balanso sąskaitose draudimas ir frachtas yra įrašomi prie straipsnio paslaugos. Kapitalo ir finansin sąskaita. Pagrindinis finansin s sąskaitos elementas yra kapitalo pervedimai. Finansin je sąskaitoje yra keturi elementai. Tiesiogin s investicijos visų pirma yra klasifikuojamos į nuosavą kapitalą ir reinvestuotą pelną. Į investicijų portfelį įeina ilgalaikiai skolos ir nuosavyb s vertybiniai popieriai, pinigų rinkos skolos vertybiniai popieriai ir išvestiniai finansiniai instrumentai. Kitos pagrindin s investicijos yra prekybos kreditai ir skolinimasis, įskaitant TVF kreditus ir paskolas. Rezervai n ra likutis, o bendro užsienio turto pasikeitimas. Jie yra skirti skubiausiems poreikiams patenkinti. Bendras balansas. Bendras balansas yra lygus einamosios sąskaitos balansui plius visi kapitalo ir finansiniai sandoriai. Bendras balansas yra svarbus užsienio mok jimų būkl s rodiklis. Dvigubo buhalterinio įrašo sistema reiškia, kad mok jimų balanse visuomet turi būti pusiausvyra. Deficitas paprastai yra padengiamas užsienio finansinių aktyvų sumaž jimo sąskaita. Pagrindin sąskaitų balanso suvedimo paskirtis yra persp ti apie išorinio nesubalansuotumo sureguliavimo poreikį. Einamosios sąskaitos deficitas dar nerei6kia, kad reikia būtinai prad ti įgyvendinti ekonominio sureguliavimo politiką, kadangi deficitas gali būti tik laikino nesubalansuotumo, susijusio su eksporto kainų maž jimu, išraiška. Bet jei einamosios sąskaitos deficitas išlieka ilgą laiką, reikia koreguoti ekonominę politiką, kadangi šalis tikrai negali finansuoti deficito amžinai skolindamasi užsienyje arba suvartodama savo tarptautines atsargas. Pagal apibr žimą, einamosios sąskaitos deficitas yra lygus privačių investicijų perviršio virš privataus taupymo (I p S p ) ir fiskalinio deficito (I g (T C g )) sumai. (I p - S p ) +(I g - S g ) = IM - X = CAB Tod l, atliekant mok jimų balanso einamosios sąskaitos deficito analizę, reikia apsvarstyti, kaip galima būtų keisti taupymo ir investicijų santykį. Einamojoje sąskaitoje taip pat atsispindi skirtumas tarp šalies pajamų ir absorbcijos. GNDI A = CAB Kaip parodyta šioje tapatyb je, šalies einamosios sąskaitos balanso pagerinimui reikia surasti laisvų l šų arba per vidaus absorbcijos sumažinimą palyginus su pajamoms arba per nacionalinių pajamų padidinimą sutinkamai su absorbcijos padid jimui. Pagal apibr žimą, einamosios sąskaitos balansą visada atitinka grynieji užsienio įsipareigojimai kitaip sakant, nebankinių institucijų grynojo užsienio turto pasikeitimas arba

17 nemonetariniai finansiniai srautai ( FI) ir bankin s sistemos grynojo užsienio turto pasikeitimas arba monetariniai finansiniai srautai ( RES) - CAB = FI + RES arba CAB + FI + RES = 0 Tod l einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad grynasis resursų įsigijimas iš užsienio turi būti apmok tas arba likviduojant šalies užsienio turtą, arba padidinant jo įsipareigojimus nerezidentams. Šie finansiniai srautai sudaro mok jimų balanso kapitalo ir finansinę sąskaitą. Nemonetariniai finansiniai srautai ( FI) yra tiesioginių užsienio investicijų (FDI) ir grynojo užsienio skolinimosi (NFB) suma. Iš to seka: CAB + FDI + NFB + RES = 0 Kai investuotojai įsigyja šalies įmon s akcijų, jokių sutartinių prievolių n ra. Kadangi tiesiogin s užsienio investicijos n ra užsienio skola, jos yra vadinamos nesukuriančiomis skolos. Kai kuriais atvejais į užsienio tiesiogines investicijas įtraukiamos ir ilgalaik s paskolos skirtos gamybai vystyti. Užsienio skolos rodikliai. Šalies užsienio skola apima valstyb s ir ūkio subjektų skolą. Ją sudaro skolos vertybiniai popieriai, gautos ilgalaik s ir trumpalaik s paskolos, nerezidentų ind liai Lietuvos bankuose, nerezidentų suteiktas trumpalaikis prekybinis kreditas, kiti trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai nerezidentams. Kai šalis skolinasi užsienyje, ji turi aptarnauti skolą mok dama palūkanas, kurių norma nurodyta paskolos sutartyje, ir per sutartą laiko tarpą grąžindama pagrindinę paskolos sumą. Palūkanos yra įrašomos einamojoje sąskaitoje (straipsnyje pajamos, debetas ), o pagrindin s paskolos sumos grąžinimas (amortizacija) kapitalo ir finansin je sąskaitoje. Skolos naštai analizuoti yra naudojami trys santykiniai rodikliai: - - mok jimų tvarkaraštyje numatytų skolos aptarnavimo išlaidų santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia skolos aptarnavimo prievolių poveikį užsienio valiutos srautams; - - mok jimų tvarkaraštyje numatytų (arba faktinių) palūkanų sumos santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia dabartinius skolos fondo kaštus; - - visa negrąžinta skola kaip santykis su BVP (arba kaip procentas nuo prekių ir paslaugų eksporto), atspindintis skolos naštos tinkamumą ilgalaikiame laikotarpyje. Nors šie rodikliai gali būti naudingi įsp jant apie galimas su skola susijusias problemas, šalių, kurių šie rodikliai yra panašūs, ekonomin s pad tis gali skirtis. Tod l atliekant konkrečios šalies skolos būkl s analizę, šiuos rodiklius reikia naudoti atsargiai ir tik kaip išeities tašką šalies skolos priimtinumo analiz je. Atliekant pilną šalies skolos būkl s vertinimą, reikia atsižvelgti į bendrą makroekonominę situaciją ir mok jimų balanso perspektyvas. Vis didesnį susirūpinimą keliantis klausimas yra užsienio skolos aptarnavimo fiskalin našta. Daugelyje šalių, kuriose yra sud tinga situacija užsienio skolos srityje, mok jimų tvarkaraštyje numatyti skolos aptarnavimo išlaidos pareikalauja didžiosios dalies vyriausyb s pajamų, ir tuo sumažina vyriausybei erdvę manevruoti fiskalinio sureguliavimo srityje. Tod l užsienio skolos priimtinumas yra tampriai susijęs su fiskaliniu priimtinumu (tvarumu). Monetarin s sąskaitos Monetarin s sąskaitos d l eil s priežasčių vaidina ypatingą vaidmenį pagrindinių makroekonomikos sąskaitų tarpe. Kadangi monetarinis sektorius veikia kaip visų finansinių srautų kliringo bankas, monetarin s sąskaitos leidžia iš vidaus pamatyti, kaip šie srautai elgiasi, atspind dami realius resursų srautus, cirkuliuojančius tarp ekonominių veiklų.

18 Finansin sistema susideda iš bankin s sistemos ir nebankinių finansinių institucijų, tokių kaip draudimo bendrov s, savitarpio pagalbos fondai, pensijų fondai ir pinigų rinkos fondai. Bankinę sistemą sudaro centrinis bankas ir depozitiniai bankai (DMB). Jie yra finansiniai agentai pinigų kūrimo procese. CB išleidžia valiutą, laiko šalies užsienio valiutos atsargas, skolinasi mok jimų balanso tikslais, veikia kaip vyriausyb s bankininkas, prižiūri monetarinę sistemą ir bankin je sistemoje veikia kaip paskutin s paskolos suteik jas bankinei sistemai. DMB yra visi bankai ir panašios institucijos, priimančios ind lius. DMB atlieka keturias pirmines funkcijas. Pirma ir pati svarbiausia funkcija yra tas, kad DMB teikia finansinio tarpininko paslaugas santaupų kaup jams ir investuotojams. Antra, DMB yra pagrindiniai ind linių pinigų kūr jai ekonomikoje. Šią funkciją jie atlieka suteikdami kreditus. Trečia, DMB veikla ypač jų politika ind lių atžvilgiu skolinimasis ir skolinimas įtakoja pinigų pasiūlą ir likvidumą. Galiausiai, vykdydami veiklą centrinių bankų nustatytuose r muose, DMB perduoda centrinio banko monetarinę politiką visai visuomenei. Pinigų apžvalga. Pinigų apžvalgoje yra parodomas visos bankin s sistemos turtas ir įsipareigojimai. Joje yra pateikiami duomenys atspindi pinigų ir kreditų rinkos raidą visoje bankin je sistemoje ir tai leidžia strategijos formuotojams steb ti šiuos pasikeitimus ir, jei reikia, koreguoti monetarinę politiką. Pinigų apžvalgos įsipareigojimų dalyje yra parodomas bendras likvidumas sukurtas bankines sistemos arba pinigų atsarga. Paprastas pinigų pasiūlos proceso modelis prasideda nuo rezervinių pinigų (RM), kuriuos sukuria CB, pasiūlos. Rezervinių pinigų paklausa pasireiškia iš visuomen s pus s, kuri nori naudoti juos kaip nacionalinę valiutą (CY), ir iš bankų pus s, kuriems reikia jų kaip rezervų. Pagal procentinę rezervų sistemą, bankai naudoja ind lius paskoloms suteikti, ir tik nedidelę dalelę ind lių laiko kaip rezervą. Pinigų baz (H) yra CB išleistų į apyvartą pinigų ir privalomųjų DMB atsargų nacionaline ir užsienio valiuta suma. Siaurąja prasme, pinigų kiekis (M1) apima pinigus apyvartoje (CY), ir ind lius iki pareikalavimo (DD) bankin je sistemoje. Pinigų (M1) pasikeitimas sąlygojamas monetarin s baz s pasikeitimu (H) ir ind lių multiplikatoriumi, kuris yra atvirkščiai proporcingas privalomųjų rezervų normai (rr) H = rrdd +CY arba M1 = H(1/rr) Plačiąja prasme, pinigai arba pinigų kiekis (M2) papildomai susideda iš kvazi-pinigų, tai yra terminuotų ir taupomųjų ind lių (TD) bankin je sistemoje. Čia taip įeina rezidentų ind liai užsienio valiuta ir vertybinių popierių atpirkimo sandoriai. M2 = M1 + TD = CY + DD + TD Bankin s sistemos turto ir įsipareigojimų tapatyb reiškia, kad pinigų atsarga arba pinigų kiekis yra lygūs jų atitikmenų sumai, t.y. grynajam užsienio turtui (NFA), apskaičiuotam nacionaline valiuta, ir grynajam vidaus turtui (NDA). Kitaip sakant, bankinę sistemą kaip visumą galima išreikšti taip: M2 = NFA + NDA Prasid jus finansiniam liberalizavimui daugelyje šalių buvo prad ti naudoti dar platesni pinigų apibr žimai (M3, M4, L). Nors konkretūs apibr žimai įvairiose šalyse skiriasi, M3 paprastai reiškia M2 plius platesnis instrumentų ir juos leidžiančių institucijų spektras. Į šią sąvoką įeina vekseliai (pinigų rinkos savitarpio fondai). M4 susideda iš M3 ir plius likvidūs vyriausyb s vertybiniai popieriai, ir kitų finansinių tarpininkų įsipareigojimai. Sąvoka L apima M4 ir plius kitą mažiau likvidų finansinį turtą, kaip pvz.: Iždo vekseliai, vyriausyb s obligacijos, ipotekos obligacijos ir netgi kai kurios įmonių obligacijos.

19 Pinigų apžvalga, kuri yra bankin s sistemos balansin ataskaita, išryškina du esminius ryšius: ryšį tarp šalies išor s pozicijos ir bankin s sistemos grynojo užsienio turto; tiesioginį ryšį tarp vyriausyb s sąskaitų ir vyriausyb s finansavimo, kuriuo aprūpina bankin sistemą. Ryšys su mok jimų balansu. Bendras sąskaitų balansas mok jimų balanse yra finansuojamas grynojo užsienio turto pasikeitimu nepriklausomai nuo to, ar jis būtų apskaičiuotas pagal pinigų apžvalgos, ar pagal mok jimų balanso apskaitos tapatybę. NFA = M2 - NDA, tuo tarpu mok jimų balanse: CAB + FI + RES = 0 iš to seka: NFA = M2 - NDA = CAB + FE = - RES Pinigų apžvalga rodo, kad bet koks vidaus kredito augimo perviršis virš pinigų kiekio did jimo atsispindi bankin s sistemos grynojo užsienio turto sumaž jime. Šis ryšis sudaro monetarinio požiūrio į mok jimų balansą esmę ir paaiškina teoriškai, kod l TVF remiamose programose yra nustatomas grynojo vidaus turto limitas. Ryšys su vyriausyb s sąskaitomis. Pinigų apžvalgoje bankin s sistemos gryniosios pretenzijos vyriausybei pateikiami turto dalyje. Šių pretenzijų pasikeitimas reiškia bankin s sistemos grynąjį skolinimą vyriausybei, siekiant finansuoti bet kokius deficitus. Šis tiesioginis ryšys su vyriausyb s sektoriumi rodo, kaip fiskalinio deficito monetizacija turi tiesiogin s įtakos pinigų atsargai. Kiekybin pinigų teorija ir pinigų paklausa. Pinigų apyvartos greitis yra dydis, išreiškiantis, kiek kartų per metus apsisuka pinigų kiekis finansuojant metinius pajamų srautus, ir yra lygus BVP padalintam iš pinigų kiekio (M2). Apyvartos greitis apibūdinamas kaip nominalių pajamų ir nominalaus pinigų kiekio santykis. BVP V = M Alternatyvus šios lygties užrašymo būdas žinant, kad BVP yra lygus kainų lygiui (P) padauginus iš realiųjų pajamų Y, gauname tokią lygtį: M x V = P x Y Ši lygtis yra įžymioji mainų lygtis, susiejanti kainų lygį ir bendrosios produkcijos išleidimo dydį su pinigu kiekiu. Kiekybin je pinigų teorijoje daroma hipotez, kad pinigų pasiūlos (M) pasikeitimas sąlygoja proporcingą kainų lygio (P) pasikeitimą, kadangi pinigų kiekis neturi jokios įtakos pinigų apyvartos greičiui ir realiai produkcijos išleidimui. PY = GDP = MV arba MV = PY mainų lygtis Šią kiekybin s teorijos lygtis gali būti išreikšta per augimo tempus: Realaus BVP + infliacijos = pinigų pasiūlos + pinigų apyvartos augimo tempas norma augimo tempas greičio augimo tempas Arba galima sakyti, kad pinigų pasiūlos procentinis augimas yra lygus kainų augimo, realaus BVP augimo ir cirkuliacijos greičio procentinio augimo sumai. Darant prielaidą, kad

20 apyvartos greitis yra stabilus, pinigų pasiūlos augimo tempas, turi būti lygus realaus BVP augimo tempui. Infliacija. Nuolatinis ir pastovus bendro šalies kainų lygio did jimas yra vadinamas infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padid jimo nereikia maišyti su santykinių atskirų prekių ir paslaugų kainų pasikeitimu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz.: naftos) kainų pasikeitimas dažnai pradeda procesą, kuris veda link visuotin s infliacijos, tačiau tinkamais ekonomikiniais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominalaus ir realaus BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas. Toliau yra svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padid jimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padid jimas iš pradžių padidina bendrą kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu sąlygoja reikalingą santykin s kainos pasikeitimą nebūtinai sąlygojant bazinę infliaciją, kuri atspindi pagrindinius bendro kainų lygio pasikeitimus, atsiribojus nuo vienkartinių padid jimų, kuriuos sąlygoja tokie įvykiai, kaip administracinis kainų ir akcizo padid jimas arba diskretinis valiutos devalvavimas. Vartotojų kainų indeksas (CPI) matuoja reprezentuojanti vidutinio vartotojo nupirktų prekių ir paslaugų tipinio krepšelio kainų lygį. Gamintojų kainų indeksas (PPI) yra didmeninio pardavimo kainų lygio rodiklis. Infliacija yra nuolatinis bendro prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigai. Esant infliacijai, piniginio vieneto perkamoji galia maž ja. Didel infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia resursų paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų maž jimas, o defliacija reiškia kainų lygio maž jimą. Infliacija gali būti kaštų sąlygojama paklausos skatinama importuota deficito sąlygojama lūkesčių skatinama Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai. CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prek mis ir paslaugomis. Taigi, firmų ir vyriausyb s nupirktų prekių ir paslaugų, pvz.: įrengimų, kainų padid jimas atsispind s BVP deflatoriuje, bet ne CPI. BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos galutinio vartojimo prek s neįskaičiuojamos, tod l importuotų prekių kainų pasikeitimas trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesiogin s įtakos BVP defliatoriui. Tačiau CPI yra įtakojamas importuotų prekių kainų pasikeitimo, jei tos prek s yra CPI krepšelio dalis. CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio prekių svoriai laikui b gant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI yra naudojami bazinių metų svoriai, o skaičiuojant BVP defliatorių einamųjų metų svoriai. Užimtumas ir nedarbas. Darbo j ga yra visi darbinio amžiaus asmenys, kurie arba dirba, arba ieško darbo. Tie asmenys iš darbo j gos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško, yra vadinami bedarbiais. Nedarbo lygis yra matuoja procentą tų asmenų iš darbo j gos, kurie neturi darbo ir jo ieško. Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius Darbo j ga

21 Darbo j gos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip: Dalyvavimo lygis = Darbo j ga. Darbinio amžiaus gyventojų skaičius Dalyvavimo lygio pasikeitimai, pavyzdžiui, kai į darbo rinką įsijungia moterys, gali žymiai įtakoti nedarbo lygį. Pilnas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomijoje, kur nuolat vyksta pokyčiai paklausoje technologijose ir gaminiuose, visada bus nedarbo. Daugelis steb tojų mano, kad darbo j gos sud ties pasikeitimas ir instituciniai darbo rinkos pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių sąlygojo pilno darbinio užimtumo lygio normos padid jimą, kas savo ruožtu suk l palyginus aukštą ir besitęsiantį nedarbą. Paprastai yra išskiriamos keturios nedarbo kategorijos: Sezoninis nedarbas kyla, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmas, žem s ūkis). Frikcinis nedarbas kai ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą. Ciklinis nedarbas kai recesijos metu sumaž ja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausyb s politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali tur ti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui. Struktūrinis nedarbas kai neatitinka darbin kvalifikacija arba geografin vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pasikeitimai mažina tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Šio tipo nedarbą yra daug sunkiau panaikinti, nei kitų tipų, kadangi tam reikia apmokyti darbuotojus ir pakeisti jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą. Užsl ptas nedarbas pasireiškia tuomet, kai darbuotojo įnašas į produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą. Papildoma literatūra ir interneto nuorodos 1. Chap17---measuring the national economy (on national accounts), Drexel Econ. Virtual Text Klausimai pakartojimui: Kokia yra nacionalinių sąskaitų paskirtis ir vaidmuo ekonomikoje? Kokiais metodais gali būti apskaičiuotas BVP? Nurodykite tapatybes, atspindinčias ryšį tarp visumines paklausos ir einamosios sąskaitos deficito bei bendrų santaupų ir investicijų ir einamosios sąskaitos deficito.

22 Atsakymai į klausimus: 1. Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS) buvo sukurta tikslu makroekonominių duomenų rinkimui, sisteminimui ir paruošimui ekonominei analizei. Priklausomyb s tarp jos pagrindinių komponentų - monetarinių ir fiskalinių makro agregatų - čia išreikštos formalizuotomis tapatyb mis. NSS pagalba galima analizuoti, kod l keičiasi min ti komponentai, kaip tai įtakoja jų sąveiką ir nurodyti strategijos formuotojams kryptis, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje. NSS sudaro specializuotos apskaitos pagrindą nacionaliniu mastu. 2. BVP gali būti apskaičiuotas trimis pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu. 3. Keinso makroekonomine modelyje visumin paklausa Y išreikšta formulę: Y = C + I + G + NX kur C - privatus vartojimas, arba C p ; I - privačios investicijos, arba I p ; G - valstyb s išlaidos, t.y., faktiškai, valstyb s vartojimas C g ; NX - grynasis eksportas (prekybos balansas), NX = X - M, t.y. eksportas at mus importą. Kadangi supaprastintai M - X reiškia einamosios sąskaitos balansą (CAB), gauname: CAB = X M = Y C I C g = Y - (C p + C g ) - (I p + I g ) = (Y - C p ) - C g - (I p + I g ) = = (S p + T) - C g ) - I p + I g = (I p - S p ) + (I g - (T-C g )) Išraišką (I g - (T-C g )) galima pakeisti atitikmeniu (S g ), ir gauname (I p - S p ) +(I g - S g ) = M - X = CAB Platesne prasme - bendras ekonomikos taupymo ir investicijų skirtumas yra lygus einamosios sąskaitos balansui arba užsienio santaupų panaudojimui. Taigi, S - I = CAB

23 3 Paskaita: Fiskalin s sąskaitos Įvadas Ekonomika, kaip ir bet koks kitas mokslas, prasideda susitarimų d l sąvokų ir apibr žimų, Kitaip tariant, sukuriama specifin, tik šiam mokslui būdinga kalba. Tobul jant analiz s metodams, gil jant ekonominių procesų esm s sampratai, atsiradus naujoms teorijos kryptims mokslin kalba papildoma nauja terminologija. Pavyzdžiui, daugumoje socialinių mokslų šakų buvo prad ti naudoti matematiniai metodai su savo specifine terminologija. Šiuolaikin ekonomika neįsivaizduojama be išvystyto matematinių, statistinių, tikimybių teorijos priemonių arsenalo, kurio pagalba pačiam sud tingiausiui modeliui surandama nuosekli formali interpretacija. Tai ypač svarbu, nustatant priežasties - pasekm s ryšius tarp reiškinių, nagrin jant įvairių rodiklių sąveiką. Bene labiausiai paplitęs sisteminis požiūris, kai kintamieji suvedami į tam tikrą matematinių lygčių, parodančių jų tarpusavio priklausomybę, sistemą. Pastaruoju metu toks metodas plačiai naudojamas atspind ti finansinius srautus. Tai pasakytina apie taip vadinamas nacionalinių, monetarinių ir fiskalinių sąskaitų sistemas (žr. pvz., 2 paskaitą). Taigi, įvairios sąskaitos tapo tartum šiuolaikin specifin s mokslin s kalbos ir matematin s interpretacijos susisteminta visuma. Bendra šių sąskaitų ekonomin id ja - bet kokio sektoriaus pajamas viršijančios išlaidos gali būti finansuojamos iš kituose sektoriuose sutaupytų l šų. Kalbant apie fiskalinį sektorių, tokia situacija apibūdinama fiskaliniu deficitu. Ekonomin s sistemos visumoje neuždirbtos išlaidos finansuojamos likusio pasaulio taupymo d ka (tada konstatuojamas mok jimo balanso einamosios sąskaitos deficitas). Valstyb s vykdomi sandoriai atsispindi kaip nacionalinių sąskaitų, taip ir fiskalinių sąskaitų sistemose, bet tarp šių sistemų yra esminių skirtumų. Tam, kad suprasti ir įvertinti fiskalin s politikos vaidmenį, kuris ypač svarbus vykdant stabilizavimo ir struktūrines reformas ekonomikoje, būtina tiksliai apibr žti bazinius fiskalin s apskaitos ir analiz s principus: nustatyti apskaitos vienetą (vyriausybę ar plačiau - visą valstyb s sektorių), apskaitos metodiką (grynųjų pinigų ar kaupiamuoju pagrindu), apskaitos klasifikaciją ir konsolidavimo metodus. Visa tai ir apima fiskalin s sąskaitos - viena iš tarpusavyje suderintų ir sistemiškai integruotų nacionalinių pajamų ir išlaidų sąskaitų dalis. Šioje paskaitoje pristatomi pasaulyje plačiai naudojami standartiniai fiskalinių sąskaitų r mai ir pagrindin s fiskalin s politikos sąvokos, kurių bazin s koncepcijos detaliai išd stytos TVF vadov lyje A Manual on Government Finance Statistics (IMF,Washington,1986) 1 (toliau sutrumpintai - GFS). Valstybinio sektoriaus sąvoka GFS vadov lyje pateiktos sąvokos atspindi kelis vyriausyb s lygius: centrinis (1), regioninis (2), vietinis (3). Tikslus lygių skaičius gali svyruoti, priklausomai nuo šalies. Pavyzdžiui, Lietuvos atveju galima išskirti Vyriausyb s, apskričių viršininko administracijos, vietos savivaldos organų savivaldybių, lygius. Tradiciškai daugumą fiskalinių funkcijų vykdo centrin vyriausyb, tačiau dalis funkcijų deleguojama žemesnio lygio valdžios organams. Konsoliduota vyriausyb, pagal apibr žimą, apima visų lygių vyriausybes: centrinę, regionines, (provincijų, valstijų ir t.t.), ir vietines. Tam, kad atskirti valstyb s funkcijas nuo monetarinio sektoriaus (paprastai, Centrinio banko) operacijų, valstyb s sektoriaus statistika neapjungia jokių bankinių ar kitų piniginių sandorių, kuriuos atlieka vyriausyb. Valstyb s veiklą plačiausiai apibūdina sąvoka valstybinis sektorius (žr. Pav.1).

24 Šaltinis: IMF, A Manual on Government Finance Statistics (Washington,1986 revised; draft of 1999). Šis apima konsoliduotą vyriausybę ir nefinansines valstyb s įmones (pvz., valstybei priklausantys geležinkeliai, avialinijos arba komunalinių paslaugų įmon s). Kai kurie centrin s vyriausyb s biudžeto išlaidų ar pajamų straipsniai atspindi pervedimus vietiniams valdžios organams ir valstybin ms įmon ms (arba pervedimus centrinei vyriausybei iš jų). Kai nagrin jamos bet kokio aukštesnio lygmens vyriausyb s operacijos, tokie pervedimai tur tų būti pagauti ir eliminuoti, siekiant išvengti pakartotinius skaičiavimus apskaitoje. Ši procedūra vadinama konsolidacija. Technine prasme konsolidavimo procesas yra gana sud tingas. Duomenys apie savivaldybių fiskalines sąskaitas paprastai gaunami pav luotai. Valstybinio sektoriaus veikla gali būti finansuojama tiek iš biudžeto, tiek ir iš kitų šaltinių. Apskaitą neretai apsunkina daugkartiniai pervedimai tarp įvairių biudžetinių įstaigų. Pasitaiko, kad valstybinio sektoriaus įmon s dirba pagal finansinius metus, kurie nesutampa su taip vadinamais fiskaliniais metais. Labai dažnai fiskalin s veiklos pasekm s, pavyzdžiui, skirtumas tarp nustatytų tiekiamų prekių ar paslaugų kainų ir rinkos kainų, neatsispindi valstybin s įmon s apskaitoje. Atliekant biudžeto sąskaitų konsolidavimą, tam tikros įplaukų ir išlaidų sumos numatomos tik apytikriai, ir tai yra viena iš priežasčių, kod l preliminaraus ir patikslinto biudžeto balanso sumos gali skirtis. Be to, biudžetinių sąskaitų konsolidavimas susiduria su tokiomis valstyb s finansams įprastomis kliūtimis, kaip netikslūs ir neišsamūs duomenys, apskaitos sistemų ir atskaitomyb s standartų taikymo įvairov (pvz., valstyb s įmonių finansin s atskaitomyb s taisykl s skiriasi nuo fiskalinių sąskaitų sudarymo principų). Bet kuriame vyriausyb s lygmenyje galima išskirti trijų tipų operacijas: biudžetin s, nebiudžetin s ir socialinio draudimo. Biudžetin s operacijos akivaizdžiai tur tų atsispind ti biudžete. Priešingai, nebiudžetin s operacijos, nors jas ir atlieka valstyb s institucijos, neatsispindi biudžete. Šių operacijų pagalba iš įvairių rinkliavų ir specifinių prekių ir paslaugų tiekimo mobilizuojami resursai. Kaip pavyzdį galima pateikti nebiudžetinį Kelių fondą, kurio pajamas sudaro įplaukos iš kelių mokesčio ar/ir dalies akcizo iš degalų. Šio fondo l šos naudojamos kelių statybai ir remontui.

25 Socialinis draudimas yra ypatingo pobūdžio nebiudžetin veikla. Pereinamosios ekonomikos šalyse ši veikla paprastai apima pensijų fondą, užimtumo fondą ir tikrąjį socialinio draudimo fondą (į pastarąjį įeina sveikatos draudimo ir socialin s rūpybos programos). Nepriklausomai nuo to, kaip suprantamas ir apibr žiamas valstybinis sektorius, min ti matavimai praktikoje būna rimtai iškreipiami. Tai dažniausiai yra susiję su biudžetinių įstaigų (organizacijų, įmonių) nebiudžetine veikla ir nebiudžetiniais fondais. Pastarųjų steigimas labai paplitęs šalyse, kuriose rinkos ekonomika tik kuriama. Įvairūs nebiudžetiniai fondai auga kaip grybai po lietaus ir dažnai atlieka operacijas, kurios lengvai gali būti apskaitomos biudžete. Tokių fondų veikla, ypač jei ji n ra konsoliduojama su kitomis fiskalinio sektoriaus operacijomis, iškreipia šalies fiskalin s situacijos vaizdą, mažina fiskalinio valdymo lankstumą (kai tam tikra valstyb s pajamų dalis yra griežtai nukreipiama specifiniams tikslams). Be to, prarandama išteklių panaudojimo kontrol, nes resursų valdymas išbarstomas tarp aib s fondų ir fondelių. Suvokus iš tokios situacijos kylančius pavojus, taikomos radikalios priemon s siekiama grąžinti visas nebiudžetin s sąskaitas į biudžetą ir tokiu būdų užtikrinti valstyb s išteklių tinkamą kontrolę, apskaitą, skaidruma ir valdymą. Fiskalin je apskaitoje painiavą kelia taip vadinami fondai-antrininkai. Šie fondai specialiai steigiami užsienio paskolų ir paramos, įskaitant prekinę paramą, pervedimui. Jie dažnai būna arba perskolinimo, arba tiesiog deficito dengimo biudžetiniams įstaigoms ir valstybiniams įmon ms šaltiniais. Šios l šos paprastai apskaitomos grynojo perskolinimo pozicijoje, nors ne pačiame biudžete, bet kaip deficito dalis. Tuo tarpu palūkanos, gautos iš tokių ūkio subjektams perskolintų l šų, gali pasirodyti kaip biudžete, taip ir min toje grynojo perskolinimo eilut je. Visa tai iškreipia duomenis apie bendrą fiskalinę situaciją. Skaidrumas čia būtinas ne tik siekiant pagerinti fiskalin s statistikos ir apskaitos kokybę, bet ir siekiant užskirsti kelią šių l šų sl ptam panaudojimui merdančių įmonių finansavimui. Valstyb s operacijų apskaitos principas Pagal GFS standartus valstyb s finansų apskaita grindžiama grynųjų pinigų, o ne kaupiamuoju principu, kuris naudojamas skaičiuojant bendrąsias nacionalines pajamas, bendrąjį vidaus produktą, o taip pat sudarant mok jimų balansą ir monetarines sąskaitas 1. Grynųjų pinigų principas reikalauja akceptuoti (dokumentuoti) įplaukas ir išmokas tuo metu, kai fiziškai atliekami mok jimo operacija, o kaupimasis principas - kai juridiškai atsiranda debetiniai arba kreditiniai įsipareigojimai. Grynųjų pinigų principo taikymas leidžia analitikams tiesiogiai įvertinti valstyb s finansų (vyriausyb s operacijų) įtaką pinigų agregatams (kurie, kaip jau buvo min ta, apskaičiuojami taikant kaupiamąjį principą). Tai ypač svarbu, kai skirtumas tarp to pačio sandorio apskaitos fiskalin se ir monetarin se sąskaitose atsiranda d l nepriemokos. Nepriemokos rodo, kad vyriausyb nepaj gi laiku vykdyti išlaidų planą, tuo pačiu ir mok ti palūkanas. Kitaip tariant, kaupiamasis biudžeto deficitas rodo visus palūkanų įsipareigojimus (kaip vietiniams, taip ir užsienio kreditoriams), o grynųjų pinigų deficitas - tik faktinius palūkanų mok jimus. Jei pastarasis didesnis nei deficitas, apskaičiuotas kaupiamuoju principu, tai paprastai reiškia, kad valstyb nemoka palūkanų ir nevykdo kitų finansinių įsipareigojimų. GFS r mai GFS sistema (kuri apima paryškintus blokus pav.1), buvo sumanyta ir sukurta, siekiant pilniau apr pti visus vyriausyb s sandorius su kitais ekonominiais sektoriais ir likusiu pasauliu bei, pirmoje eil je, įvertinti vyriausyb s įplaukas, mok jimus ir įsiskolinimus (žr. lentel 1). Galima išskirti šiuos esminius principus, sudarančius GFS sistemos teorinį pagrindą: * Įplaukos ir pajamos; išmokos ir išlaidos. Kalbant apie fiskalin s politikos makroekonominį efektą ir įtaką ekonominei politikai, ypatingai svarbu tiksliai atskirti biudžeto

26 pajamas nuo išlaidų. Rodos, tai visai nesud tinga, turint omenyje priešingą šių veiksmų prigimtį, bet neatitikimai gali atsirasti, kai pajamos supainiojamos su įplaukomis, o išlaidos - su išmokomis. Svarbu prisiminti, kad nors visos pajamos formuojasi iš įplaukų, ne visos įplaukos tampa pajamomis. Tik įplaukos, nesusijusios su grąžinimais ar ankstesnių finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pajamos. Pavyzdžiui, vyriausyb s gautos paskolos n ra jos pajamos, nes turi būti grąžintos. Tuo pačiu ne visos išmokos, kurias daro vyriausyb, yra valstyb s išlaidos. Pavyzdžiui, skolų 1[2] grąžinimai n ra biudžeto išlaidos, nes tai susiję su įsipareigojimais, atsiradusiais paskolų gavimo metu. Pažym tina, kad tų pačių paskolų palūkanų mok jimai priskirtini biudžeto išlaidoms. Lentel 1. Valstybes operacijos klasifikavimo analitiniai r mai Įplaukos Išmokos Išlaidos Pajamos Einamosi os Iš prekių ir paslaug ų pardavi mo/ tiekimo Kapitali n s Iš prekių ir paslau gų pardav imo/ tiekim o Einamosi os Iš prekių ir paslaug ų pardavi mo/ tiekimo Kapitali n s Iš prekių ir paslau gų pardav imo/ tiekim o Einamosi os Kapitali n s Einamosi os Kitos Kitos Kitos Kitos Kapitali n s Grantai

27 DEFICITAS / PERTEKLIUS Grynasis skolinimas (skolinimai at mus grąžinimus) Likvidum o valdymo tikslais Kiti įsipareigo jimai Valstyb s politikos tikslais Kiti įsipare igojim ai Likvidum o valdymo tikslais Kiti įsiparei gojimai Valstyb s politikos tikslais Kiti įsipare igojim ai F i n a n s a v i m a s Vyriausy b s (valsty b s) įsiparei gojimai Vyriausy b s (valsty b s) įsiparei gojimai Vyriausyb (valstyb s) pinigų s grynųjų balanso Šaltinis: IMF, A Manual on Government Finance Statistics (Washington,1986), p.101. pokyčiai * Įplaukos ir pajamos; išmokos ir išlaidos. Kalbant apie fiskalin s politikos makroekonominį efektą ir įtaką ekonominei politikai, ypatingai svarbu tiksliai atskirti biudžeto pajamas nuo išlaidų. Rodos, tai visai nesud tinga, turint omenyje priešingą šių veiksmų prigimtį, bet neatitikimai gali atsirasti, kai pajamos supainiojamos su įplaukomis, o išlaidos - su išmokomis. Svarbu prisiminti, kad nors visos pajamos formuojasi iš įplaukų, ne visos įplaukos tampa pajamomis. Tik įplaukos, nesusijusios su grąžinimais ar ankstesnių finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pajamos. Pavyzdžiui, vyriausyb s gautos paskolos n ra jos pajamos, nes turi būti grąžintos. Tuo pačiu ne visos išmokos, kurias daro vyriausyb, yra valstyb s išlaidos. Pavyzdžiui, skolų grąžinimai n ra biudžeto išlaidos, nes tai susiję su įsipareigojimais, atsiradusiais paskolų gavimo metu. Pažym tina, kad tų pačių paskolų palūkanų mok jimai priskirtini biudžeto išlaidoms. * Bendraties ir išgryninimo principai. Kaip pajamos, taip ir išlaidos apskaitomos biudžete pilna apimtimi, t.y. vadovaujantis bendraties principu. Tai daroma, norint kuo pilniau įvertinti valstyb s pajamų didinimo politikos įtaką ekonomikai. Esmin išimtis iš šios taisykles yra skolinimosi ir skolinimo pozicijos - dideli ir besikečiantys srautai apskaitą, grindžiamą išgryninimo principu, daro vienintele priimtina. * Atlygintini ir neatlygintini mok jimai. Atlygintinas mok jimas reiškia, kad pinigai mokami mainais už prekę ar paslaugą; neatlygintinas mok jimas - už pinigų pervedimą nelaukiama jokios grąžos (prek mis ar paslaugomis), pvz., dotacijos.

28 * Mokestin s ir nemokestin s pajamos. Mokestin s pajamos apima privalomus ir neatlygintinus mok jimus (jei mokesčių sistemoje numatyti grąžinimai, taip pat ir už ankstesnius permok jimus, tuo atveju rodomos grynos pajamos), įskaitant socialinio draudimo įmokas ir pelno dalies pervedimus iš fiskalinių monopolijų, apskaitomų konsoliduotame lygmenyje. Nemokestin s pajamos apima įplaukas iš nuosavyb s, mok jimus už patentus ir licenzijas, baudas ir valstybinių įmonių operatyvinio pertekliaus pervedimus. Be to, galima išskirti einamąsias ir kapitalines pajamas. Pastarosios apima įplaukas iš valstybinio turto pardavimo. * Grantai. Grantai yra negrąžintini, neatlygintini pervedimai iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų-donorų. Grantai apskaitomi kartu su pajamomis, tuo pabr žiant, kad jie mažina, o ne dengia deficitą. Tačiau makroekonominei analizei būtina pripažinti esminį skirtumą tarp grantų ir pajamų. Skirtingai nuo pajamų, vyriausyb praktiškai negali tiksliai numatyti ar kontroliuoti grantų gavimą (kaip sumų, taip ir laiko), tod l biudžeto išlaidų dalies planavimas, darant disponavimo grantais prielaidą, gali būti pernelyg optimistinis. Be to, jis gali pareikalauti rimtos biudžeto korekcijos ateityje, jei prielaidos neišsipildys. Taigi, analiz s tikslams logiška į grantus žiūr ti kaip į deficito finansavimo šaltinį. * Valstyb s grynasis skolinimas (skolinimai, at mus grąžinimus). Valstyb skolina, siekdama tam tikrų politikos tikslų (skirtingai nuo paskolų teikimo, valdant valstyb s finansų likvidumą), kaip antai kreditai fermeriams, mažosioms įmon ms, studentams ir pan.. Pagal GFS rekomendacijas, grynojo skolinimo pozicija sugrupuota su išlaidomis, o ne su deficito finansavimo elementais. Tokiu būdu pabr žiama skirtinga valstyb s skolinimo ir skolinimosi motyvacija. Vyriausyb s valiutin s pozicijos, depozitų arba grynųjų pinigų balanso pasikeitimai, atvirkščiai, suprantami kaip biudžeto deficito finansavimo šaltiniai. GFS r muose finansavimo šaltiniai yra klasifikuojami pagal kreditorius ir skolos instrumentus. * Bankų rekapitalizacija. Kai kuriose šalyse bankai, kuriuose valstybei priklauso didžioji dalis akcijų, patyr nuostolių ir valstyb buvo priversta didinti jų kapitalą. Tai atliekama arba tiesioginių kapitalo injekcijų pagalba, arba perimant dalį šių bankų įsiskolinimų. Kaip jau buvo min ta, valstyb s finansų lentel s sudaromos, taikant grynųjų pinigų principą, tod l valstyb s negrynųjų pinigų įsipareigojimai tuo momentu, kai valstyb per m tuos įsipareigojimus, nepriskiriami prie išlaidų, tuo pat metu kai palūkanų mok jimai įtraukiami į atitinkamo laikotarpio išlaidas, o skolos grąžinimai - į negatyvų finansavimą. Kitaip tariant, tiktai palūkanų mok jimai įtakoja fiskalinio deficito dydį. * Įplaukos iš privatizavimo. GFS rekomenduoja traktuoti valstybei priklausančios akcijų dalies pardavimą kaip negatyvų skolinimą tam, kad atskirti šį procesą nuo fizinio turto pardavimo (pastarojo įplaukos priskiriamos prie kapitalinių pajamų). Argumentuojama, kad privatizacija yra anksčiau įsigytų valstyb s įmonių akcijų pardavimas, o ne kapitalizacija ar transferų teikimas. Toks skaičiavimo būdas tik vieną kartą mažina fiskalinį deficitą. Analitiniais tikslais įplaukas iš privatizacijos teisingiau būtų rodyti ne kaip grynojo skolinimo dalį, o kaip deficito finansavimo elementą (kartu su kitais sandoriais, kurie įtakoja grynąją valstyb s finansinę poziciją). Vienkartinis deficito sumažinimas privatizavimo d ka atsiliepia ir ateities deficitui, kadangi valstyb praranda tik tiną pelno dalį (dividendus) iš jai priklausančių akcijų. To galima išvengti, jei privatizavimo l šos būtų panaudotos kito turto įsigijimui arba valstyb s skolos sumažinimui. Pagal šį scenarijų vyriausyb ir privatus sektorius paprastai apsikeičia nuosavybe, nepaveikdami realios resursų paklausos. Tačiau jeigu privatizavimo pinigai naudojami einamosioms išlaidoms didinti ar/ir sumažinti mokesčius, atitinkamo periodo fiskalinis deficitas išlieka toks pats, o ateities fiskalinis deficitas padid s ir, tokiu būdu, privatizacija tur s neigiamos įtakos valstyb s fiskalinei pozicijai. * Centrinio banko pelnas. Centrinio banko pelnas, pervedamas į biudžetą, paprastai priskiriamos prie kitų pajamų elementų. Bet GFS pabr žiama, kad kalbama apie likutinį pelną, t.y. pelną, likusį po to, kai centrinis bankas suveda savo veiklos balansą (savo veiklos nuostolius padengia pajamomis, gautomis iš operacijų su užsienio rezervais ir auksu).

29 Pajamų ir išlaidų klasifikacija Vyriausyb s sandoriai klasifikuojami į dvi dideles grupes - pajamas ir išlaidas. Sekantis klasifikacijos lygmuo - ekonomin klasifikacija, t. y. klasifikavimas į bendrąsias, einamąsias ir kapitalines pajamas bei išlaidas. Be to, mokesčiai grupuojami pagal apmokestinamos veiklos tipus, o išlaidos - pagal valstyb s funkcijas arba valstyb s politikos tikslus - švietimas, krašto apsauga ir pan. (Detaliau pajamų ir išlaidų klasifikacija yra nagrin jama atitinkamai 7 ir 8 paskaitose). Konvencinis fiskalinis deficitas Žiūrint į valstyb s operacijas kaip į grynųjų pinigų srautus, bendros įplaukos visada yra lygios bendroms išmokoms, ir šia prasme valstyb s fiskalin s sąskaitos visada būna subalansuotos. Tačiau analitiniais ir fiskalin s politikos tikslais žymiai įdomiau ir informatyviau sulyginti valstyb s pajamas (kartu su neatlygintinais pervedimais - grantais) su valstyb s išlaidomis (įskaitant grynąjį skolinimą). Šis skirtumas tarp bendrųjų valstyb s pajamų ir išlaidų vadinamas konvenciniu fiskaliniu deficitu (žr. Pav.2). Pav.2 Fiskalinio deficito (balanso) apskaičiavimo schema Biudžeto pajamos Biudžeto išlaidos = Finansinis deficitas Palūkanos, gautos už perskolintas l šas Grynasis perskolinimas Vidin s bankų paskolos su Vyriau-syb s garantija Grąžintos vidin s bankų paskolos su Vyriausy-b s garantija Skolintojui sumok tos palūkanos Valstybei grąžintos l šos, kurios v l yra perskolintos Visos skolinto-jams grąžintos l šos Visos valstyb s vardu gautos ir juridiniams subjektams perskolin-tos l šos

30 Fiskalinis ficitas VIRŠ LINIJOS LINIJA Grynos bankų paskolos Fiskalinio deficito finansavimas L šos, gautos iš privatizavimo VVP Vidinis finansavimas PO LINIJOS

31 Grynos iš užsienio gautos paskolos Užsienio finansavimas Neatitikimai tapr Iždo finansuotų išlaidų ir l šų likučio depozitin se sąskaitose Neatitikimai Taigi, valstyb s deficitas yra ta valstyb s išlaidų ir grynojo skolinimo dalis, kuri viršija valstyb s pajamas: Konvencinis fiskalinis Bendros valstyb s pajamos Bendros valstyb s išlaidos deficitas (balansas) = (įskaitant grantus) - ir grynasis skolinimas Valstyb dengia savo deficitą arba skolindamasi, arba mažindama savo likvidų turtą. Konvencinis valstyb s deficitas yra centrin fiskalin s analiz s koncepcija. Jos pagalba galima įvertinti bendrą valstyb s fiskalinę situaciją ir įtaką pinigų agregatams, visuminei paklausai ir mok jimų balansui. Nepaisant plačios pritaikymo sferos, konvencinio deficito rodiklis turi ir tam tikrus trūkumus, ypač jeigu yra tiriama fiskalin s politikos įtaka agreguotai paklausai, resursų paskirstymui ekonomikoje ir pajamų perskirstymui visuomen je. Pirma, to pačio dydžio deficitas gali skirtingai paveikti ekonomiką, priklausomai nuo tam tikros mokesčių ir išlaidų struktūros. Žinoma, mokesčių sistemos pasikeitimai turi skirtingą efektą, nei ekvivalentiški išlaidų pasikeitimai. Antra, įvairių to pačio deficito finansavimo būdų pasirinkimas (pvz., centrinio banko teikiamas finansavimas, vyriausyb s vertybinių popierių platinimas), be abejo, skirtingai atsilieps ekonomikai. Fiskalin analiz Kaip ir kitų ekonomikos sektorių atveju, fiskalinio sektoriaus resursų balansą ir jo finansavimo būdus apibūdina dvi esmin s lygtys. Valstyb s sektoriaus investicijų I g atsilikimas nuo taupymo S g yra lygus bendram (arba konsoliduotam) fiskaliniam deficitui, t.y. S g - I g = def

32 Jei bendras valstyb s išlaidas E g sudaro einamųjų C g ir kapitalinių, arba investicinių išlaidų I g suma, tada esant valstyb s pajamom R g S g = R g - C g ir S g - I g = R g - E g Valstybinio sektoriaus balansą galima perrašyti ir taip: S g - I g = R g - C g - I g Egzistuoja ribotas šio skirtumo finansavimo galimybių arsenalas: per skolinimąsi užsienyje (NFB g ) arba iš vietinių bankų ( NDC g ), arba per nebankinius privataus sektoriaus kreditus (NB). Jei F g yra bendra finansavimo apimtis, tada F g = NFB g + NDC g + NB, Ir ryšiant šaltinį su tikslu, t.y. finansavimą su deficitu gautume S g - I g + F g = 0 Tai yra sąryšių, pavaizduotų 2 pav., supaprastintas formalizavimas. Fiskalinio disbalanso matai Priklausomai nuo analiz s tikslų, lygiagrečiai su konvencinio deficito koncepcija, gali būti taikoma alternatyvus deficito sąvoka. Konsoliduoto fiskalinio deficito dalis BVP yra bene plačiausiai naudojamas šalies fiskalin s situacijos matas, bet ir šį rodiklį būtina papildyti informacija apie struktūrinius fislkalin s politikos aspektus, pvz. mokesčių ir išlaidų struktūrą pagal elementus. Tinkamo deficito rodiklio pasirinkimas priklauso nuo tokių veiksnių kaip konkretus disbalanso tipas, lygmuo (ar nagrin jamas konsoliduoto, ar centrin s vyriausybes, ar vietinių biudžetų deficitas), apskaitos metodas (grynųjų pinigų ar kaupiamasis), nenumatytų vyriausyb s įsipareigojimų statusas (veiksniai, įtakojantis deficito apskaičiavimus apibendrinti pav. 3) ir t.t. Fiskalinio deficito rodiklių spektras iš tikrųjų yra be galo platus (detaliau apie tai žr. 5 paskaitą). Dažniausia naudojami tokie GFS rekomenduojami fiskalinio deficito matai: Visuomeninio sektoriaus įsiskolinimo įsipareigojimai - tai visapusiškas fiskalinio deficito rodiklis, apibūdinantis viso valstybinio sektoriaus finansinius įsipareigojimus. Be to, šis rodiklis gali būti taikomas bet kuriame vyriausyb s lygmenyje, atliekant atitinkamą konsolidaciją. Pav.3 Fiskalinio deficito (balanso) rodikliai Einamasis fiskalinis deficitas (einamosios sąskaitos deficitas) yra lygus einamosioms pajamoms minus einamąsias išlaidas.

33 Einamasis fiskalinis Valstyb s Bendros valstyb s Bendros valstyb s deficitas (balansas) = taupymas = einamosios pajamos - einamosios išlaidos Nors šis rodiklis geriausiai apibūdina valstyb s taupymą ir valstyb s įnašą į bendrąjį šalies taupymą, jis turi ir tam tikrų trukumų. Visu pirma, labai svarbu, kaip br žiama riba tarp einamųjų ir kapitalinių pajamų ir išlaidų. Kapitalin s išlaidos apima turto (kuris gamybos procese dalyvaus ateityje) pirkimą ir kapitalinius transferus. Visos kitos išlaidos priskiriamos prie einamųjų. Tačiau tokie kapitalinių ir einamųjų išlaidų apibr žimai yra diskutuotini, o įvairiose šalyse jų konkreti interpretacija skiriasi. Taip pat pernelyg sureikšminta prielaida, kad visos valstyb s išlaidos investicijoms skatina ekonominį augimą (yra pernelyg daug pavyzdžių, kai valstyb s pinigai, skirti investiciniams projektams, beprasmiškai švaistomi ir neatneša laukiamo rezultato). Be to, remonto ir kitų egzistuojančio kapitalo palaikymo išlaidų sąskaita skirti pinigai investicijoms gali ilgalaik je perspektyvoje tik sul tinti ekonominio augimo tempus. Pirminis fiskalinis deficitas - konvencinis fiskalinis deficitas, neįskaitant palūkanų mok jimo išlaidų - tikslus einamosios diskretin s biudžetin s politikos matas, atspindintis, kaip fiskalin s politikos sprendimai įtakoja grynosios valstyb s skolos dydį ir, tokiu būdu, apibūdina fiskalinio deficito tvarumą/priimtinumą (angl..- sustainable ). Pirminis fiskalinis Konvencinis fiskalinis Palūkanos mok jimo deficitas (balansas) = deficitas - išlaidos Operacinis (veiklos) fiskalinis deficitas - konvencinis fiskalinis deficitas, at mus infliacinį palūkanų mok jimo komponentą, arba pirminis deficitas, prid jus realų palūkanų mok jimų komponentą: Operacinis (veiklos) Konvencinis Infliacinis palūkanų deficitas (balansas) = deficitas - mok jimo komponentas arba Operacinis (veiklos) Pirminis Realus palūkanų deficitas (balansas) = deficitas - mok jimo komponentas Infliacija sumažina realią valstyb s skolos (nominalia suma) vertę, nors kreditoriai ir atgauna tam tikrąją kompensaciją per didžiausią nominalią palūkanų normą. Taigi, teigti, kad esant didelei infliacijai ir didelei sukauptai valstyb s skolai, tam tikra palūkanų mok jimo dalis iš tikrųjų yra amortizaciniai atskaitymai. Norint tiksliau įvertinti fiskalinį deficitą, juos reikia perkelti iš išlaidų (virš linijos) į finansavimą (po linija), kitaip deficitas bus dirbtinai padidintas. Operacinio fiskalinio deficito koncepcija išsprendžia šią problemą ir parodo, kiek einamoji laikotarpio fiskalin politika įtakoja valstyb s skolos realią vertę. Deficito finansavimas Fiskalin s politikos makroekonomis efektas nemažai priklauso nuo pasirinkto deficito finansavimo būdo. Kaip jau buvo min ta, galima finansuoti deficitą keturiais būdais: skolintis iš centrinio banko - deficito monetizacija (1); skolintis iš vietinių bankų (2); skolintis iš nebankinių

34 privačių institucijų/įmonių (3) ir skolintis iš užsienio kreditorių arba naudoti šalies užsienio rezervus (4). Kiekviena finansavimo forma asocijuojasi su tam tikru makroekonominiu disbalansu: perteklinių pinigų kūrimas - su infliacija; per didelis skolinimasis iš užsienio - su valstybes skolos akumuliavimu; užsienio rezervų švaistymas - su valiutos kurso krize; dideli skolinimosi vidaus rinkoje mąstai - su realios palūkanų normos šuoliu ir, tik tina, su sparčiu valstyb s skolos did jimu (turima galvoje dinaminis ryšys tarp palūkanų normos, deficito ir skolos). Aišku, praktikoje alternatyvių deficito finansavimo būdų tarpusavio sąveika yra žymiai sud tingesn. Skolinimosi iš centrinio banko arba deficito monetizavimas. Tai papildomų pinigų kūrimo ekvivalentas. Viršijantis paklausą (kuri atitinka esamą kainų lygį) papildomų pinigų įsiliejimas į ekonomiką sudaro perteklinį grynųjų pinigų balansą, ir lemia bendrojo kainų lygio did jimą. Būtent šis infliacijos šaltinis yra būdingas daugumai pereinamosios ekonomikos šalių. Valstyb s pajamos, gautos iš pinigų spausdinimo dar vadinamos senjoražu. Sąlygas jam atsirasti sudaro valstyb s monopolija leisti pinigų banknotus. Kadangi pačių banknotų spausdinimo išlaidos nepalyginamai mažos tai perkamajai galiai, kuri atitinka bankuotose nurodytiems skaičiams, valstyb praktiškai už dyką gauna pajamas tiesiog išleisdama pinigus į apyvartą. (Teisyb s d lei, šiuolaikiniai bankai taip pat turi galią kurti pinigus ir, tokiu būdu, pasidžiaugti senjoražo pajamomis). Skolinimosi iš vietin s bankų sistemos (išskyrus centrinį banką). Jei šių kreditų galutinis šaltinis yra centrinis bankas, kuris skolina komerciniams bankams tam, kad tie suteiktų paskolos savo klientams, tuo pačiu ir vyriausybei, tada šis skolinimosi būdas yra tapatus skolinimusi iš centrinio banko. Priešingu atveju, jei bankai suteikia kreditus vyriausybei iš savo resursų, jie tai daro mažindami kreditų apimtį privačiam sektoriui. Tai iššaukia taip vadinamą privačių išlaidų išstūmimo efektą, susijusį su palūkanų normos did jimu. Nebankiniai kreditai. Valstyb skolinasi iš privataus sektoriaus mainais už savo įsipareigojimus, užfiksuotus įvairias tipo vertybiniuose popieriuose (trumpalaikius - trumpiau, nei 1 metai) vekselius, vidutin s trukm s lakštus ir ilgalaikes (ilgiau, nei 5 m. obligacijas). Skolinimasis iš nebankin s sistemos leidžia vyriausybei trumpam periodui stabilizuoti deficito būklę, neišplečiant pinigų baz s ir nemažinant užsienio rezervų. Tod l toks finansavimas pripažįstamas kaip efektyvus būdas išvengti tiek infliacijos, tiek ir išorin s kriz s. Tačiau, naudojant per dažnai, jis slepia tam tikrus pavojus. Pirma, nors deficito finansavimas parduodant vyriausyb s vertybinius popierius ir neįsuka tuoj pat infliacijos, paprastai, jei valstyb s vidin skola n ra tinkamai valdoma, reiškia žymiai didesnę infliaciją ateityje. Antra, panašiai kaip ir skolinimasis iš bankin s sistemos, tiesioginis skolinimasis iš privataus sektoriaus analogiškai reiškia privačių išlaidų išstūmimą ir palūkanų normos did jimą. Palūkanų normos did jimas ne tik neigiamai veikia ekonominį augimą, bet ir generuoja vis didesnes būsimas valstyb s skolos aptarnavimo išlaidas ir didesnį fiskalinį deficitą. Jei reali palūkanų norma viršija ekonominio augimo tempus, min tos išlaidos did s nevaldomu tempu, o tai pavers fiskalinį deficitą nepakeliamu. Šalyse su didele infliacija VVP nuvert jimas vyksta gan greitai ir jų savanoriška paklausa yra menka. Tada vyriausyb tiesiogiai ar netiesiogiai verčia bankus ir netgi privačius asmenis pirkti iždo vekselius. Tokie veiksmai ar konfiskavimo epizodai praeityje blogina vyriausyb s kaip skolininko reputaciją ir jos kreditabilumą daugeliui metų į priekį. Kaip žinoma, atstatyti šiuos dalykus yra itin sunku. Užsienio paskolos. Vyriausyb taip pat gali finansuoti savo deficitą arba išleisdama VVP nerezidentams, arba naudodama oficialius užsienio rezervus. Pastarasis būdas turi savo natūralius apribojimus. Jei privatus sektorius nujaučia, kad vyriausyb art ja prie šios paskutin s ribos, tik tinas kapitalo išplaukimas iš šalies, tuo pačiu valiutų kurso nuvert jimas ir infliacinis spaudimas. Užsienio finansavimas iš pradžių lemia valiutos kurso did jimą, o tai pavojinga eksportuojančio sektoriaus konkurentabilumui. Dauguma šalių su pereinamąja ekonomika

35 susiduria arba su pernelyg dideliu skolinimusi iš užsienio ir didel s valstyb s užsienio skolos akumuliavimu praeityje, ar/ir nepakankamu kreditabilumu, kuris riboja skolinimosi galimybes dabartyje. Užsienio kreditoriai sutinka skolinti tokioms šalims tik su nepakeliamai didel mis palūkanomis. Jei fiskalin s sąskaitos sudaromos kaupiamuoju principu, atsiranda dar vienas deficito finansavimo šaltinis - nepriemokos. Neretai šalyse su pereinamąja ekonomika nepriemokos kaupiasi eilę metų ir pasiekia reikšmingas sumas. Tokiu atveju grynųjų pinigų deficitas yra žymiai mažesnis už deficitą, grindžiamą kaupiamuoju principu. Nepriemokos yra priverstin deficito finansavimo forma ir jos kaip įmanoma reikia vengti. Fiskalin s politikos tvarumas/priimtinumas Pastaruoju metu fiskalinio tvarumo/priimtinumo problema pritraukia vis daugiau d mesio. Kada galima skelbti pavojų ir teigti, kad šalies fiskalin situacija netvari/nepriimtina? Ar yra indikatorių, kurie laiku persp tų politikus apie tai? Nors visiems priimtinų fiskalinio tvarumo/priimtinumo apibr žimo iki šiol n ra, manoma, kad fiskalin politika n ra tvari, jei dabartin ir laukiama fiskalin situacija lemia nuolatinį ir greitą valstyb s skolos dalies BVP did jimą. Taigi, valstyb s skolos dalies BVP dydis ir jo did jimo tempai yra pagrindiniai fiskalin s politikos tvarumo indikatoriai. Tai patvirtina ir daugelio šalių liūdna patirtis, kai valstyb s skolos palyginti su BVP spartesnis did jimas tampa didele našta ir reikalauja fiskalin s politikos revizijos iš esm s. Didel s skolos akumuliacija yra brangus malonumas makroekonomine prasme, nes tai spaudžia palūkanų normą ir didina fiskalinio deficito skolos aptarnavimo išlaidų komponentą. Tai, savo ruožtu, apriboja fiskalin s politikos lankstumą ir manevro galimybes. Pagaliau situacija tampa netvari, nes tam tikru momentu finansinių rinkų dalyviai suprasdami, kad dabartin politika yra nekreditabili ir kažkada neišvengimai tur tų būti peržiūr ta, atitinkamai keičia savo lūkesčius. Tai reiškia, kad vyriausyb neturi realių šansų toliau skolintis finansų rinkoje. Finansinių rinkų dalyviai suvokia, kad kuo didesn valstyb s skolos dalis BVP, tuo sunkiau vyriausybei pasiekti pirminio pertekliaus per fiskalinio apkarpymo/suspaudimo politiką, ir didesn tampa deficito monetizacijos ar skolos įsipareigojimų nevykdymo rizika. Taigi vienas iš fiskalin s politikos tvarumo/priimtinumo apibr žimas: tai tokia fiskalin politika, kurios sprendimai nedidina valstyb s skolos dalies BVP ir užtikrina jos stabilumą, atitinkantį racionalų ekonomikos augimą, palūkanų normas ir infliacijos tempus. Deja, kaip ir kiti ekonomikos indikatoriai, šis taip turi savo trūkumų. Pirma, ekonomikos teorijoje mažai žinoma, koks yra optimalus skolos ir BVP santykis (nors politikai labai m gsta nustatin ti ilgalaikius ir trumpalaikius skolos ir BVP santykio tikslus/kriterijus). Antra, šio santykio stabilizavimas ir pagerinimas reikalauja drastiškų politinių sprendimų, tod l buvo pasiūlytas minkštesnis tvarumo indikatoriaus variantas, grindžiamas tokia sąvoka kaip mokumas. Mokumas, kuris yra būtina sąlyga fiskalin s politikos tvarumui, reikalauja tik tiek, kad skolos ir BVP santykis did tų l čiau, nei yra reali palūkanų norma, at mus realų BVP augimo tempą. Be to, nominali akumuliuota skola tur tų did ti tempais, kurie neviršija nominalios palūkanų normos. Valstyb s skolos Pirminio Reali Realūs Valstybes skolos Senjoražo dalies BVP = deficito + palūkanų - augimo * dalis BVP - dalis augimo tempai dalis BVP norma tempai ankstesniame periode BVP

36 arba d = p d + (r g)* d s kur d - valstyb s skolos dalies BVP pokyčiai per einamoji laikotarpį p d - pirminio deficito santykis su BVP r - realioji palūkanų norma, g - realioji ekonominio augimo norma d - pra jusio laikotarpio valstyb s skolos santykis su BVP s - senjoražo santykis su BVP. Kaip matome iš lygties, skolos ir BVP santykio pasikeitimai priklauso nuo pirminio fiskalinio deficito, senjoražo ir augimo tempų. * Jei palūkanų norma viršija augimo tempus, min tas santykis did ja, pats save kaitindamas, nes palūkanų mok jimai prisideda daugiau prie skolos, nei did ja augintis BVP, jei tik (ps-s) n ra pastoviai negatyvus. Tai užtikrinama, kai valstyb pasiekia pirminį perteklių, t.y. pd<0, tačiau jei pd>0, pirminis deficitas viršija tuos limitus, kada jis gal tų būti pilnai finansuotas senjoražu. * Jei, iš kitos pus s, palūkanų norma yra mažesn, nei augimo tempai, šalis gali dar didinti valstyb s skolą ir, be to, leisti sau pirminį deficitą, kuris viršija senjoražo finansavimo galimybes, aišku, darant tai proto ribose. * Ar fiskalin politika yra tvari, priklauso ne tik nuo veiksmų, kuriuos kontroliuoja fiskaliniai organai (tokių kaip pajamų politika ar išlaidų programos), bet lygiagrečiai nuo aib s kitų faktorių - VVP palūkanų normos, ilgalaikio ekonominio augimo tempų ir demografinių tendencijų. Papildoma literatūra ir interneto nuorodos 1. IMF, A Manual on Government Finance Statistics (Washington,1986 revised; draft of 1999). Klausimai pakartojimui: Kokia ekonomine id ja grindžiamos makroekonominių - nacionalinių (pajamų), monetarinių ir fiskalinių - sąskaitų sistemos? 2. Koks yra pagrindinis skirtumas tarp 1986 m. TVF GFS redakcijos ir pataisytos 1999 m. redakcijos (egzistuojančios dar tik kaip projektas)? 3. Kuo (pagal GFS apibr žimą) skiriasi įplaukos ir pajamos; išmokos ir išlaidos? 4. Ką reiškia fiskalinių sąskaitų žargonu sąvokos virš linijos ir po linija? 5. Kokie yra skolinimosi iš nebankin s sistemos privalumai ir trūkumai? Atsakymai į klausimus: 1. Bendra šių sąskaitų ekonomin id ja - bet kokio sektoriaus pajamas viršijančios išlaidos gali būti finansuojamos iš kituose sektoriuose sutaupytų l šų. Kalbant apie fiskalinį sektorių, tokia situacija apibūdinama fiskaliniu deficitu. Ekonomin s sistemos visumoje neuždirbtos išlaidos finansuojamos likusio pasaulio taupymo d ka (tada konstatuojamas mok jimo balanso einamosios sąskaitos deficitas).

37 m. GFS apibr žimai yra glaudžiau suderinti su ekonomin mis sąvokomis. Jie yra suderinti su 1993 m. JT nacionalinių sąskaitų sistema. Funkcinis vyriausyb s apibr žimas pakeistas apibr žimu, paremtu instituciniais vienetais; taikoma apskaita ne grynųjų pinigų pagrindu, o kaupiamuoju pagrindu; integruoti vyriausyb s srautai ir atsargos m. GFS platesn, nes į ją įeina ir nepiniginiai sandoriai, numatyta apskaityti kai kuriuos kitus ekonominius srautus, įskaitant ir kvazifiskalinę veiklą. 3. Nors visos pajamos formuojasi iš įplaukų, ne visos įplaukos tampa pajamomis. Tik įplaukos, nesusijusios su grąžinimais ar ankstesnių finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pajamos. Pavyzdžiui, vyriausyb s gautos paskolos n ra jos pajamos, nes turi būti grąžintos. Tuo pačiu ne visos išmokos, kurias daro vyriausyb, yra valstyb s išlaidos. Pavyzdžiui, skolų grąžinimai n ra biudžeto išlaidos, nes tai susiję su įsipareigojimais, atsiradusiais paskolų gavimo metu. 4. GFS r muose linija atskiria deficitą sudarančius elementus, t.y. valstyb s pajamas (kartu su neatlygintinais pervedimais grantais) su valstyb s išlaidomis (įskaitant grynąjį skolinimą) nuo deficito finansavimo šaltinių, t.y. skolinimosi užsienyje arba iš vietinių bankų, arba per nebankinius privataus sektoriaus kreditus. 5. Skolinimasis iš nebankin s sistemos leidžia vyriausybei trumpam periodui stabilizuoti deficito būklę, neišplečiant pinigų baz s ir nemažinant užsienio rezervų. Tod l toks finansavimas pripažįstamas kaip efektyvus būdas išvengti tiek infliacijos, tiek ir išorin s kriz s. Tačiau, naudojamas per dažnai, jis slepia tam tikrus pavojus. Pirma, toks finansavimo būdas, jei jis susijęs su netinkamu skolos valdymu, tik atideda infliacijos šuolį. Antra, tiesioginis skolinimasis iš privataus sektoriaus, kaip ir skolinimasis iš bankin s sistemos, gali išstumti privačias investicijas ir nulemti palūkanų normos did jimą. Palūkanų normos did jimas ne tik neigiamai veikia ekonominį augimą, bet ir generuoja vis didesnes būsimas valstyb s skolos aptarnavimo išlaidas bei didesnį fiskalinį deficitą. Jei reali palūkanų norma viršija ekonominio augimo tempus, min tos išlaidos did s nevaldomu tempu, o tai pavers fiskalinį deficitą nepakeliamu. 1 Po to, kai min tas vadovas iš jo 1986 m. buvo sukaupta daugyb pataisų, komentarų ir pakeitimų, kurie yra prieinami TVF interneto puslapyje viešai diskusijai. Deja iki šiol nauja vadovo versija egzistuoja projekto forma ir praktiškai yra tik rekomendacinio pobūdžio. 2[2] Nepaisant standartinio požiūrio į sąskaitų sudarymą, yra visa eil skirtumų tarp įvairių sąskaitų. Pavyzdžiui, fiskalin se sąskaitose į einamąsias išlaidas įtraukiamos visos valstyb s išlaidos prek ms ir paslaugoms, darbo užmokesčiui, subsidijoms, pervedimams, palūkanoms mok ti. Tuo tarpu nacionalin se sąskaitose valstyb s vartojimas apjungia tik išlaidas prek ms ir paslaugoms, kadangi subsidijos ir pervedimai nepriskiriami prie valstyb s galutinio vartojimo.

38 4 Paskaita: Valstyb s finansų makroekonominis poveikis Įvadas Fiskalin politika pagrįstai laikoma valstyb s ekonomin s politikos branduoliu ir jos galingiausiu įrankiu. Fiskalin politika tiesiogiai įtakoja visuomeninių išteklių panaudojimą ir agreguotos paklausos lygį. Kartu su pinigų ir valiutos kurso politika ji sąlygoja valstyb s skolos dydį, mok jimų balanso rodiklius, infliacijos lygį ir ekonominį augimą. Sud tin s fiskalin s politikos dalys (mokesčių, valstyb s išlaidų politika, valstyb s skolos valdymas) daro įtaką ekonominių agentų (gamintoju ir vartotojų) elgsenai, jų lūkesčiams ir planams. Fiskalin politika turi įtakos pajamų ir turto perskirstymui visuomen je. Labai dažnai didelis makroekonominis disbalansas, kiek išorinis, tiek ir vidinis, susiklosto d l fiskalinio disbalanso, laiku nesukoreguoto fiskalin s politikos priemonių pagalba. Nors visas šių paskaitų ciklas skirtas fiskalin s politikos ir valstyb s finansų poveikio ekonominiams procesams analizei, prieš aptariant daugiaspalvę ir prieštaringą praktiką bei detales, tikslinga priminti kai kuriuos ekonomikos teorijos postulatus. Šioje paskaitoje paprasto Keinso modelio pagalba pademonstruosime valstyb s finansų vietą ekonomikoje ir jų makroekonominio efekto teorinius principus. Pusiausvyra I - valstyb s išlaidos Žinoma, kad Keinso modelis yra grindžiamas tokiomis prielaidomis: 1. Pagrindinis makroekonominis disbalansas Keinso modelyje yra nepilnas užimtumas (arba bedarbyst ). Kadangi tai yra ne atskirų įmonių, fermų ar įstaigų problema, jo sprendimo būdų paieška adresuojama valstybei. Kitaip tariant, pilnas užimtumas siekiamas, taikant tam tikras valstyb s politikos priemones. Infliacija modelyje n ra nagrin jama - daroma prielaida, kad kainų lygis išlieka pastovus. Tai yra sąlygos, realiai egzistavusios, kai Keinsas kūr savo makroekonominį modelį Didžiosios depresijos metu. Ir nors nesikeičiančių kainų prielaida yra gana griežta, su ja galima sutikti, jei tiriamas trumpalaikis periodas. 2. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo pajamų, išskyrus tam tikrą dalį, kuri vadinama autonomin mis namų ūkių pajamomis a (supaprastintai tai yra pajamų lygis, kuris užtikrina individų fiziologinių poreikių minimalų patenkinimą, leidžiantį tik išgyventi, ir yra fiksuotas bet kuriai ekonominei sistemai). Did jant pajamoms, did ja ir vartojimas, bet mažesne proporcija, nes dalis pajamų skiriama santaupoms. Vartojimo padid jimą apsprendžia taip vadinamas ribinis polinkis vartoti MPC, kuris parodo, kiek namų ūkiai išleidžia vartojimo prek ms/paslaugoms iš kiekvieno papildomo (ribinio) pajamų piniginio vieneto (atitinkamai ribinis polinkis taupyti MPS=1 - b, kur b=mpc). Taigi, vartojimo funkcijos lygtis būtų : C=a+ b *Y 3. Pajamų multiplikatorius m rodo visuminių pajamų galutinius pokyčius, jei visuminių išlaidų pasikeitimai yra lygūs vienetui. ; arba 4. Investicijų funkcija I yra sąlyginai nepriklausoma (autonomin ) nuo pajamų. 5. Pusiausvyra pasiekiama tada, kai bendros numatomos išlaidos yra lygios bendroms pajamoms: Y = C + I + G + NX; Y - agreguotos/visumin s pajamos; C - privatus vartojimas; I - privačios investicijos; G - valstyb s išlaidos; NX - grynasis eksportas (prekybos balansas) NX = X - M, t.y. eksportas at mus importą.

39 Paprasčiausiame modelio variante ekonomiką sudaro tik namų ūkiai ir verslo įmon s, kuriems atitinka bendrų pajamų Y, vartojimo C, taupymo S ir investicijų I funkcijos, t.y. kol kas įsivaizduojama, kad ekonomikos sistemoje valstyb nedalyvauja, t.y. n ra nei mokesčių, nei valstyb s išlaidų; taip pat NX=0, tada Y= C + I. Kadangi pagrindinis Keinso tikslas buvo pagrįsti būtent valstyb s įsikišimo į ekonominius procesus būtinybę, logiškas žingsnis, siekiant sukurti realesnį modelį - valstyb s modulio įvedimas. Pradžioje modelis papildomas valstyb s išlaidų G komponentu: Y= C+I+G (kaip ir anksčiau, ekonomikos sistemoje n ra mokesčių, valstyb s išlaidos yra lygios deficitui ir finansuojamos iš skolintų l šų). Kaip šiuo atveju modelyje pasiekiama pusiausvyra, pademonstruosime naudojant paprastą skaitmeninę iliustraciją ir jos grafinę interpretaciją: Pav. 1 Pusiausvyra I - valstyb s išlaidos Pavyzdys 1. Tarkime, a=500, b = 0.7 ir vartojimo funkcija yra C = *Y. Tegul, I=1000, tada Y= *Y+1000= *Y Jei valstyb išleido G=500, Y = *Y Esant MPC =0.7, m yra lygus 3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=3.33*2000= Fiskalin politika recesijos metu Sutinkamai su Keinso diagnostika, bedarbyst yra neadekvačios (pernelyg mažos) paklausos pasekm. Didindama savo išlaidas (prek ms ir paslaugoms pirkti), valstyb gali padidinti visuminę paklausą. Tai, savo ruožtu, paskatintų gamybą, atsirastų daugiau papildomų darbo vietų ir padid tų užimtumas. Pažym tina, kad visumin paklausa multiplikatoriaus efekto d ka padid s kelis kartus daugiau, nei tiesiog prid jus valstyb s išlaidų sumą. Taigi, esant nepilnam užimtumui recesijos metu (o tai reiškia ne tik darbo j gos ir ekonomikos apskritai potencialo nepilnu panaudojimu, bet ir ekonominio augimo tempų sul t jimu bei gerov s praradimu ateityje), receptas valstyb s politikai būtų toks: kuo didesn s valstyb s išlaidos. Kai Keinso teorija išpopuliar jo ir tapo daugumos šalių ekonomin s politikos pagrindu, toks patarimas paprastai įgauna viešųjų darbų formą. V l gi panaudosime konkretų pavyzdį, kad parodyti, kaip veikia pamin ta politikos priemon : Pav. 2 Fiskalin politika recesijos metu Pavyzdys 2. Tegul a=250, b = 0.7, I=1000, G =250, tada Y= *Y = *Y Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros

40 pajamų lygis būtų Y=3.33*1500=5000 Darome prielaidą, kad vyriausyb nustato, kad bedarbyst s lygis šalyje yra 16 % ir tam, ir norint pasiekti pilną užimtumą, būtina padidinti gamybos lygį (ir pajamų taip pat) iki Siūloma politin priemon - padidinti valstyb s išlaidas. Lieka išsiaiškinti, kokia būtent suma reikalinga padidinti. Reikalingas pajamų padid jimas yra =1000, bet kadangi veikia pajamų multiplikatoriaus efektas, pakaktų mažesnio valstyb s išlaidų padidinimo. Perrašysime pusiausvyros pajamų lygtį: DY = m*dg, t.y. 1000=3.33*DG, tada DG=300. Taigi tam, kad pasiekti visuomenin s paklausos lygį, kuris užtikrintų pilną užimtumą šalyje, valstyb s išlaidos tur tų padid ti 300. (Patikrinsime savo rezultatą: jei G= =550, autonomin s išlaidos sudarytų =1800. Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y=1800*3.33=5999.4, t.y. apytikriai 6000). Pusiausvyra II - mokesčiai Be abejo, pristatytą ekonominę sistemą, kurioje valstyb manipuliuoja savo išlaidomis ir, be skolinimosi, neturi kito išteklių šaltinio, yra nereali, tod l reikalingas sekantis žingsnis įtraukti į modelį mokesčius. Šiame modelyje nenagrin jama atskirų mokesčių specifika. Paprasčiausiai daroma prielaida, kad mokesčiai bet kokiu atveju įtakoja namų ūkių pajamas (lyg pastarosios būtų apmokestintos tiesiogine prasme). Akivaizdu, kad pajamos iki ir po mokesčių mok jimo skiriasi, tod l kalbama apie taip vadinamas disponuojamas pajamas Y d, t.y. pajamas, at mus mokesčių sumą T. Jas namų ūkiai gali skirti vartojimui C arba taupymui S (sutinkamai su ribiniu polinkiu vartoti MPC arba b). Vartojimo funkcija būtų C = a+ b *Y d = a+ b *(Y - T), tada Pavadinsime atsiradusį skirtumą (lyginant su anksčiau pateikta pusiausvyros lygtimi) mokesčių multiplikatoriumi, kuris reiškia, kad mokesčiai mažina pusiausvyros pajamos ir išlaidas, būtent, mokesčių padidinimas vienetu mažina pusiausvyros pajamų lygį b/(1-b) suma. Pademonstruosime mokesčių įvedimo efektą konkretaus pavyzdžio pagalba, kur panaudosime supaprastintą mokesčių variantą, kai visi mokesčių mok tojai moka tą pačią mokesčių sumą, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio. Pav. 3. Pusiausvyra II - mokesčiai Pavyzdys 3.

41 Tegul a=500, b = 0.7, I=1000, G =500 tada nesant mokesčiams Y = *Y = *Y Kaip ir anksčiau, m=3.33 ir pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*2000=6667 Jei T =500, C= *(Y-T)= *Y-0.7*T= = *Y - 0.7*500 = *Y Naujas pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*( ) =3.33*1650=5500. Taigi, įvedus mokesčius, lygius 500, pusiausvyros pajamų lygis sumaž tų DY = =1167. Iki šiol mes visoms valstyb s išlaidoms pažym ti naudojome simbolį G, tačiau iš tikrųjų yra du valstyb s išlaidų tipai, iš esm s skirtingi pagal savo poveikį nacionalin ms pajamoms: Valstyb s pirkimai. Kai valstyb perka prekes ir paslaugas (pvz. l ktuvus kariuomenei ar kompiuterius mokykloms), ji tiesiogiai įtakoja, t.y. didina visuminę paklausą (žr. pvz.1 ir pav.1). Neatlygintini pervedimai arba transferai. Valstyb perveda pinigus namų ūkiams (pvz., parama daugiavaik ms šeimoms arba bedarbyst s pašalpos) ir tokiu būdu tiesiogiai didina jų pajamas, tačiau visuminę paklausą tik netiesiogiai - tuo momentu, kai transferų gav jai leidžia gautas l šas vartojimo pirkiniams. Panašus netiesioginis, vartojimo d ka, poveikis suartina transferus su mokesčiais, tiktai su priešingu ženklu. Tod l kai šiame modelyje kalbama apie mokesčius, turima omenyje grynuosius mokesčius, t.y. mokesčiai at mus transferus. Tai pateisinama agreguotame lygyje, kai mokesčių mok tojai ir transferų gav jai yra namų ūkiai (kaip visuma), bet mikrolygyje, kaip taisykl, tai nebūtinai yra tie patys asmenys. Subalansuoto biudžeto multiplikatorius Įsivaizduokime situaciją, kai vyriausyb, tur dama subalansuotą biudžetą, kuriame valstyb s išlaidos yra lygios pajamoms, siekia ir toliau išlaikyti šią situaciją, bet nori padidinti (sumažinti) savo operacijų apimtį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tam pakanka padidinti išlaidų sumą lygiai tiek, kiek galima padidinti mokesčius (priminsime, kad mūsų modelyje mokesčiai išreikšti fiksuota suma T). Kad supaprastinti skaičiavimus, tegul G= T=0. Kaip ir anksčiau I=1000, a =500, m =3.33; C = *(Y-T) ir Y = *Y. Pusiausvyros pajamų lygis būtų Y =3.33*1500 =5000. Dabar darome prielaidą, kad DG = DT = 500, tada autonomin s išlaidos sudarytų a + I+ G= =2000. Pritaikę mokesčių multiplikatoriaus formulę, paskaičiuosime naują pusiausvyros pajamų lygį: Y =3.33* *500=5500. Kaip matome, nors biudžeto subalansuotumas nepažeistas, pusiausvyros taškas pasislinko į dešinę, t.y. pusiausvyra pasiekiama, esant didesniam pajamų lygiui. Kas gi atsitiko?

42 Valstyb s išlaidų padidinimas DG=B padidino pusiausvyrą 1/(1-b)*B suma, o tos pačios apimties mokesčių padidinimas DT= B (; DG=DT= B) sumažino pusiausvyrą b/(1-b)*b suma. Bendras efektas būtų lygus (1/(1-b)-b/(1-b))*B=B. Kitaip tariant, Keinso modelyje taip vadinamas subalansuoto biudžeto multiplikatorius yra lygus vienetui ir subalansuotas biudžetas nereiškia subalansuotos ekonomikos (t.y., kad pasiekta pusiausvyra). Deja apie šį teorinį fenomeną, kurį patvirtina paprasti aritmetiniai veiksmai, dažnai pamiršta politikos kūr jai, linkę vadovautis sveika nuovoka. Jeigu vyriausyb stengtis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, ji pateks į ekonomin s politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Pavyzdžiui, ekonomikos aktyvumo nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausyb, siekdama subalansuoti biudžetą, sumažins valstyb s išlaidas ar/ir padidins mokesčius ir taip dar labiau pagilins nuosmukį. Tokių pinklių galima išvengti, jeigu korekcijos objektu yra pasirinktas ne faktinis, o visiško užimtumo (arba struktūrinis) biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius/deficitas esant dabartinei mokesčių sistemai ir išlaidų struktūrai/programoms, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais, tod l jis nesiunčia politikams klaidingų signalų, pvz., sumažinti mokesčius. Fiskalin politika ekonominio pakilimo ir infliacijos metu Kaip jau buvo min ta, Keinso teorija rekomenduoja didinti valstyb s išlaidas G recesijos metu tam, kad padidinti visuomeninę paklausą ir pasiekti pusiausvyrą pilno užimtumo taške. Šis receptas atsispindi ekonominę situacija, kurią patyr dauguma pasaulio šalių sias.bet jau pats Keinsas ir, tuo labiau, jo pasek jai pripažino, kad pusiausvyros gamybos lygis gali būti ne tik mažesnis, bet ir didesnis nei pilno užimtumo gamybos lygis. Tada ir valstyb s politikos receptas tur tų būti kitoks. Apibendrinant, galima išskirti du tipus atotrūkių tarp pusiausvyros ir pilno užimtumo gamybos lygio: Recesijos atotrūkis. Pusiausvyra pasiekiama tada, kai gamybos lygis yra mažesnis, nei tas, kuris atitinka pilną užimtumą. Čia pagrindinį nerimą kelia bedarbyst, su kurią valstyb gali susidoroti, skatindama visuminę paklausą papildomų valstyb s išlaidų ir/ar sumažintų mokesčių d ka. Šie veiksmai didina biudžeto deficitą (mažina perteklių). Adekvatų efektą duotų ir subalansuoto biudžeto padidinimas. Tokia fiskalin politika vadinama ekspansine (skatinančia). Infliacijos atotrūkis. Pusiausvyros taškas yra dešiniau, nei pilno užimtumo taškas. Kadangi visi resursai jau dalyvauja visuomeninio produkto kūrime, verslo įmon s konkuruoja tarpusavyje, bandydamos privilioti papildomus resursus iš kitų sferų. Tam jie siūlo didesnes gamybos veiksnių kainas, o tai, savo ruožtu, tempia į viršų ir gatavos produkcijos kainą. Tai lemia bendro kainų lygio padid jimą, t.y. infliaciją. Tinkama fiskalin politika - šiuo atveju restrikcitn (ribojanti) - būtų mažinti valstyb s išlaidas, didinti mokesčius (šie veiksmai stumia biudžetą link perteklinio) ir mažinti subalansuoto biudžeto apimtį. Tokia politika sąlygotų visumin s paklausos sumaž jimą ir ekonomikos atv simą. Pav. 4. Fiskalin politika ekonominio pakilimo ir Pavyzdys 4. infliacijos metu

43 Paveiksle ties C+I+G atitinka visumines išlaidas prieš valstyb s intervenciją. Ties, pažym ta ženklu 45 o - modelyje atspindi tų situacijų visumą, kada pajamos yra lygios išlaidoms. Taigi susikirtimo taškas su C+I+G atitinka pusiausvyros būklę, kai visumin s pajamos yra Kai valstyb sumažina savo išlaidas iki G (G =G-350), visumin s išlaidos taip pat sumaž ja. Jas parodo ties C+I+G. Naujas pusiausvyros pajamų lygis Y =6000. Savaiminiai stabilizatoriai Iki šiol fiskalinę politiką mes siejame su įvairiais diskretiniais sprendimais valstyb s finansų sferoje. Tačiau yra dar vienas būdas, kaip valstyb s išlaidos ir mokesčiai veikia visuminę pasiūlą ir paklausą. Tai taip vadinamieji savaiminiai (autonominiai) stabilizatoriai - fiskalin s sistemos įstatyti elementai, kurie pasikeičia atitinkamai ekonomin s sistemos pokyčiams be jokių papildomų valdžios veiksmų. Įplaukos iš kai kurių mokesčių, augant pajamoms, did ja daugiau, nei proporcingai. Pavyzdžiui, esant progresiniams pajamų mokesčių tarifams, kai nacionalin s pajamos did ja, vis daugiau mokesčių mok tojų atsiduria pajamų skal s tarpe, atitinkančiame didesniam tarifo dydžiui, tod l kaip vidutinis mokesčių tarifas, taip ir mokestin s įplaukos būtų didesnes. Maž jant nacionalin ms pajamoms, atskiros valstyb s išlaidų rūšys ir transferai, pvz., bedarbyst s pašalpos, parama socialiai remtiniems žmon ms ir pan. automatiškai santykinai did ja. Sumaž jus nacionalin ms pajamoms, didesniam žmonių skaičiui reikalinga valstyb s parama, tod l pastarosios apimtis santykinai did ja. Savaiminių stabilizatorių [71] pavadinimą sąlygoja min tų instrumentų veiklos mechanizmo ypatumai. Pavyzdžiui, jei ekonomika pergyvena nuosmukį, visumin s pajamos maž ja (tarkime, d l staigaus autonominio vartojimo lygio kritimo). Šiuo atveju įplaukos iš progresyvinio pajamų mokesčio sumaž tų netgi daugiau, ir tai papildomai įgaus ir multiplikacinį efektą. Pastarojo d ka autonominio vartojimo sumaž jimas būtų šiek tiek kompensuotas, tod l pusiausvyros taškas pasislinks ne taip toli į kairę, kaip būtų buvę ekonomikos sistemoje be min to mokesčio. Analogiškai, parama skurstantiems ir bedarbiams nuosmukio metu padid tų, ji yra palydima multiplikacinio efekto, kurio d ka sul t tų autonominio vartojimo kritimas. Cikliniai svyravimai tampa švelnesni o ekonomikos sistema visumoje - stabilesn be jokių papildomų valstyb s pastangų, svarbu tik sukurti tinkamas mokesčių ir socialin s paramos sistemas. Nereikia pamiršti, kad automatiniai stabilizatoriai yra lazda su dviem galais, ir ekonominio bumo metu jie veikia priešinga kryptimi metais JAV vyriausyb paskelb apie savo ketinimus palaipsniui ateityje sumažinti biudžeto deficitą iki nulio. Jau metų pabaigoje visus nustebino užfiksuotas neįprastai žemas deficito lygis. Tai atsitiko tod l, kad nacionalinio produkto (gamybos) augimas l m didžiausią per pastaruosius 25 metus užimtumo lygį. Atitinkamai, faktin s biudžeto mokestin s pajamos viršijo pačias optimistiškiausias prognozes ir išnyko poreikis dideliems ir gausiems transferams. Visa tai ir sumažino biudžeto deficitą. Comment [71]: