PEST CONTROL: VISI Į KOVĄ SU KULTŪROS KENKĖJAIS! APLINKOS STEBĖJIMO IR VERTINIMO ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS

Transcription

1 ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / PEST CONTROL: VISI Į KOVĄ SU KULTŪROS KENKĖJAIS! APLINKOS STEBĖJIMO IR VERTINIMO ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS Elona Lubytė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA, UNESCO KULTŪROS VADYBOS IR KULTŪROS POLITIKOS KATEDRA Maironio g. 3, LT-OI124 Vilnius lclona@ .lt Straipsnyje apžvelgiami teoriniai ir praktiniai tarpdalykinių socialinių mokslų (vadybos ir marketingo) studijų universitetinėje menų mokykloje klausimai. Remiantis sistemine vadybos teorija aptariamos nuolat kintančių makroaplinkos politinių, ekonominių, sociokultūrinių, technologinių (PEST) veiksnių sąveikos bei jų stebėjimo ir vertinimo įgūdžių ugdymo būdai. Jie siejami su dėmesiu vietos kultūros patirčių, vėluojančios modernizacijos padarinių nūdienoje aptarimui. Siekiant užtikrinti socialinių mokslų studijų proceso efektyvumą pasitelkiama pasakų išmintis bei metaforų įtaigumas. REIKŠMINIAI ŽODZIAI: vertybės, kultūros patirtys, vėluojanti modernizacija, makroaplinka, makroaplinkos PEST (politinės, ekonominės, sociokultūrinės, technologinės) analizės metodas. PAGRINDINĖS PRIELAIDOS APIE REALYBĘ yra socialinio mokslo, tokio kaip valdymas, vadyba, paradigmos. Jos paprastai yra mokslininkų, rašytojų, mokytojų, tos srities specialistų pasąmonėje. Tačiau nuo tų prielaidų dideliu mastu priklauso, ką tos disciplinos mokslininkai, rašytojai, mokytojai, specialistai laiko REALYBE. <...> Dar svarbiau tai, kad gamtos mokslo realybė - fizinis pasaulis ir jo dėsningumai - nesikeičia (o jei ir keičiasi, tai veikiau tik per milijonus metų, nei per šimtmečius, o tuo labiau dešimtmečius). Socialinis pasaulis tokių gamtos dėsnių" neturi. Todėl jis nuolat kinta. O tai reiškia, kad prielaidos, galiojusios vakar, gali per labai trumpą laiką nustoti galioti ar net pradėti klaidinti. 1 Sisteminė vadybos teorija 2 atkreipia dėmesį į būtinybę stebėti ir vertinti kintančias makroaplinkos (macro environment) politinių, ekonominių, sociokultūrinių, technologinių (PEST) veiksnių sąveikas. O naujos socialinių mokslų ugdymo metodikos 3 skatina stiprinant studijų procesą pasitelkti pasakų išmintį bei metaforų įtaigumą. Siejant teorines ir praktines įžvalgas, straipsnio pavadinimas PEST Peter F. Drucker, Valdymo iššūkiai XXI amžiuje, Vilnius, 2004, p L. Bertalanffy General Systems Vieory, N. Y., Margaret Parking, Talcs for Coaching: using stories and metaphors with individuals and small groups, London: Kogan page,

2 CONTROL" (liet. kova su kenkėjais) yra metafora, atkreipianti dėmesį į kintančios rinkos sąlygomis veikiančiam, tiek alternatyvius (ne pelno siekiančius), tiek pelno siekiančius (komercinius) uždavinius sprendžiančiam kūrėjui būtinus aplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžius. Juk kautis su kenkėjais, numatyti jų įveikimo priemones galima tik pažinus kenkimo priežastis bei būdus! Siekį - visus kviesti į kovą su kultūros kenkėjais - lėmė mūsų aplinkoje, kūrėjų bendruomenėje vis dar gajus laikmečio poreikių neatliepiantis, romantiškas, atribotas nuo realybės požiūris į dabartį. Problema: XXI a. poindustrinėje žinių visuomenėje kūrėjai ir kultūros vadybininkai, kaip protinio darbo darbuotojai, veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Stebėdami lėtą Lietuvos kultūros sektoriaus atsinaujinimą taikantis prie rinkos santykių, aptinkame įtampą tarp mažumos sugebėjusių ir didžiumos nesugebėjusių prisitaikyti prie aplinkos permainų. Pastarųjų socialinei laikysenai būdingas uždarumas, nesaugumas, permainų baimė, nenoras taikytis su pasikeitusiais menininko ir publikos/užsakovo santykiais, demokratinės tolerancijos kitaip mąstančiam stoka. Vengrų politologas Elemeris Hankissas aptardamas Vidurio ir Rytų europiečių reakcijas į išgyvenamas permainas mini didžiosios regresijos būseną: kai žmonės nepajėgia susitvarkyti su savimi ar pasauliu ir griebiasi savigynos, pasukdami į chronologiškai ankstesnio tarpsnio (pvz., vaikystės) mąstysena ir elgseną. <...> Vienas šios regresijos požymių yra: Vikšro refleksas. Daugelis, <...> apimti nerimo dėl nežinomybės, užsisklendė savyje, užsidarė savo kiaute, jie nenori nei matyti, nei girdėti, kas vyksta aplinkui, išorinis pasaulis jiems neegzistuoja, jie išmeta net mintis apie jį. Sraigės refleksas yra kiek švelnesnė šios regresijos tipo forma. Daugelis bendrapiliečių tapo pernelyg jautrūs, jie labai atsargiai iškiša galvas iš tariamos savo tvirtovės ir kuo skubiau jas vėl įtraukia į tamsų bei saugų kiautą. 4 Mažinant didžiosios regresijos apraiškas kūrėjų bendruomenėje būtina keisti jos narių požiūrį į aplinkoje vykstančias permainas. Viena šio sudėtingo proceso užduočių, įgyvendintinų universitetinėje menų mokykloje, sietina su būsimųjų kūrėjų vertybinių (pasaulėžiūrinių) nuostatų ugdymu. Studijų metu turintys pasirinkti iš įvairių meninės raiškos programų menininkai, skirtingas menines praktikas skatinami pažinti kultūros vadybininkai turi ugdyti kritinius, tikslingus kintančios makroaplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžius. Pastebima, kad per paskaitas vykdydami praktines užduotis, studentai lengviau identifikuoja organizacijos/katedros, kurioje studijuoja, mikroaplinkos stiprybių, silpnybių, grėsmių, galimybių veiksnius, nei geba vertinti už Vilniaus dailės akademijos sienų politines, ekonomines, sociokultūrines, technologines makroaplinkos permainas. Kas trukdo kompleksiškai suvokti dėl rinkos santykių poveikio kintančius socialinius kūrėjų vaidmenis. Tai sietina su tuo, kad svarstant naujųjų (nepriklausomybės) laikų permainas, vykusias/vykstančias pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką, daugiau dėmesio skiriama sistemai/institucijoms, o ne žmogui. Tuo metu, kai permainos yra socialinis procesas, kurio pagrindinis dalyvis yra žmogus, o jo sėkmę lemia jo žinios, suvokimas, ką ir kodėl būtina keisti, noras (troškimas) keisti ir ketinimas (valia) keisti, įgūdžiai ir gebėjimai, parodantys, kaip keistis. Todėl šiame procese labai svarbūs pasaulėžiūrinių vertybių klausimai. Jų aktualumą lemia dar ir tai, kad nūdienos Lietuvos kultūros lauke vis dar tebevyksta perėjimas nuo sovietmečiu ideologiškai reglamentuotos link demokratinės pasaulėžiūrinių požiūrių įvairovės. Sovietmečio neklasinėje visuomenėje, kurioje yra vieninga bendraliaudinė nuosavybė ir visiška socialinė lygybė" 5, skirtingomis 4 s Eimer Hankiss, Virsmas ar virsmai? Vidurio Rytų Europos transformacija m.", in: Kultūros barai, 2007, Nr. 10, p Gordon Marshal, Tltc concise Oxford dictionary of Sociology, 1994, Oxford, p

3 vertybėmis pagrįsta grupinių/bendruomeninių interesų įvairovė nebuvo pripažįstama. Tai prieštaravo žmogaus prigimčiai, nes būdami skirtingi, žmonės turi įvairius poreikius, pomėgius, tiksliau pasaulėžiūrines vertybes bei jas išreiškiančius norus. Žmogaus norai - tai forma, kurią įgyja žmogaus poreikis aplinkos ir asmenybės įtakoje. <...> Norus formuoja visuomenė ir jie gali būti apibūdinti daiktais [arba kūriniais, - E. L], kurie gali patenkinti tuos poreikius. Kylant visuomenės gerovei, jos narių norai didėja. Kai atsiranda galimybės žmonėms įsigyti daugiau daiktų, keliančių jų susidomėjimą bei norą įsigyti, gamintojai stengiasi pateikti daugiau norus patenkinančių gaminių bei paslaugų. 6 Todėl padedant kūrėjams suvokti išgyvenamų permainų visumą bei tikslingai motyvuoti būsimas kūrybines praktikas universitetinėje meno mokykloje būtina ugdyti tarpdalykinius aplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžius. 1. PEST išaiškinimas pagrįstas tuo, kad žūties bijantys kenkėjai išsigelbėjimo ieško draugiškai aiškindamiesi ištikusio pavojaus kilmę ir priežastis, in: PEST's clarification is based on the statement that being afraid of death, pests search for salvation friendly identifying the origin and causes of danger Hipotezė: Tarpdalykinės meno ir socialinių mokslų studijos skatina universitetinės menų mokyklos studentų aplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžių ugdymą 7. Todėl šio tyrimo objektas - socialinių mokslų disciplinų dėstymas universitetinėje meno mokykloje. O tyrimo tikslas - pagrįsti tarpdalykinių kūrybos ir socialinių mokslų studijų prasmingumą. Tyrimo tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: Aptarti Lietuvos vėluojančios modernizacijos kultūros patirtis, kaip kintančios realybės suvokimo prielaidas; Aptarti teorines PEST, makroaplinkos tyrimų metodo taikymo prielaidas ugdant universitetinės meno mokyklos studentų aplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžius; Pasitelkus studentų atliktų aplinkos stebėjimo ir vertinimo užduočių atvejų analizę, pagrįsti jų taikymo tikslingumą ugdant universitetinėje meno mokykloje tarpdalykinius įgūdžius. Tyrimo tarpdalykiškumas lėmė skirtingų šaltinių (filosofijos, socialinių mokslų bei analitinės publicistikos) gretinimą. Aptariant Vakarų ir Lietuvos modernizacijos procesus, remtasi XX a. modernizmo priešaušrio filosofo Jose Ortegos y Gasseto ir XX a. pabaigos postmodernizmo filosofo Frederico Jamesono, sociologo Zygmunto Baumano, politologų Elemerio Hankisso ir Ronaldo Ingleharto darbais. Aptariant socialinių mokslų tyrimų metodus, remtasi vadybos Peterio F. Druckerio (vadyba) ir Philipo Kotlerio (marketingas) klasikų bei kultūros vadybos pokyčių Rytų ir Vidurio Europoje tyrinėtojos Milenos Dragicevic Šešic darbais. Philip Kotier ir kt., Rinkodarosprincipai, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003, p. 26. Išsakyta hipotezė paremta teorinėmis permainų vadybos kultūros sektoriuje studijomis bei praktine meno renginių kuratoriaus ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojo patirtimi. 37

4 Aptariant naujosios Lietuvos nepriklausomybės permainų savitumus pasitelkti tarpukario geografo Kazio Pakšto, išeivijos politologo Kęstučio Girniaus, sociologės Rūtos Žiliukaitės ir filosofo, kultūros kritiko ir idėjų istoriko Leonido Donskio požiūriai, padedantys išryškinanti vėluojančios modernizacijos kultūros patirtis. Politikos analitikas Ronaldas Inglehartas atkreipia dėmesį, kad nors ir negalime tiksliai numatyti, kas įvyks tam tikroje visuomenėje tam tikru metu, vis dėlto galima įžvelgti kai kurias bendras visuomenės kultūrinių, ekonominių ir vertybinių pokyčių tendencijas, susijusias su modernizacijos procesais" 9. KULTŪROS PATIRTYS, KAIP KINTANČIOS REALYBĖS SUVOKIMO PRIELAIDA XX a. pabaigoje greta tradicinių ekonomikos sektorių - žemės ūkio, gavybos ir gamybos (industrijos), paslaugų - prabilta apie patirčių ekonomiką (the experience economy). Tai ne tik praplečia poindustrinės paslaugų ir žinių visuomenės vertybes, bet ir išryškina ekonominius skirtumus tarp žaliavų, kaip gamtinių išteklių, medžiagų, prekių, kaip standartizuotų didelio tiražo produktų, paslaugų, kaip nematerialios veiklos, kuri siekia patenkinti konkretaus kliento lūkesčius, pasitelkiant estetines-emocines priemones, tarsi teatro scenoje atgaivinant buvusias arba kuriant naujas patirtis. Jei gamtiniai ištekliai vienodi, prekės materialios, paslaugos nematerialios, tai patirtys neužmirštamos. Patirčių pirkėjai, lyg Disnėjaus pramogų parko lankytojai, tampa svečiais. Ir nors patirčių režisierių darbo rezultatas laikinas, žiūrovų išgyventos patirtys atmintyje išlieka amžinai 8. Mūsų aptariamų socialinių mokslų studijų universitetinėje menų mokykloje klausimų kontekste ekonomikos lauke atsiradusi patirčių apibrėžtis skatina sutelkti studentų dėmesį į buvusias/esamas/išliekamas vietos kultūros patirčių vertes. Tai padeda apčiuopti jų sąsajas su makroaplinka, šalies politiniu, ekonominiu, sociokultūriniu, technologiniu gyvenimu bei skatina ryšio su kūrėjų bendruomenės išgyvenamais permainų iššūkiais paieškas. 8 Joseph B. Pine, James B. Gilmore, The Experience Econo- in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2007, Nr. 1(19), p my: Work Is Vieater & Every Business a Stage, p Išorinėje makroaplinkoje vykstančius pokyčius autorius sieja su industrinėje visuomenėje pasireiškusią urbanizacija, didėjančia profesine specializacija, gyventojų išsilavinimo lygio kylimu, pajamų didėjimu bei stiprėjančia biurokratizacija ir augančiu gyventojų politiniu aktyvumu. Perėjimas iš tradicinės agrarinės į industrinę visuomenę siejamas su gyventojų vertybių pokyčiais. Ikiindustrinėje visuomenėje vyravo pasaulėžiūra, kuri neskatino gyventojų socialinio mobilumo, joje buvo akcentuojama tradicija, įgimtas statusas, bendruomeniniai įsipareigojimai, paremti stipriomis religinėmis normomis. O industrinėms visuomenėms yra būdinga pasaulėžiūra, kurioje akcentuojamos vertybės, skatinančios ekonominius pasiekimus, inovacijų diegimą, individualų socialinį mobilumą. 10 Atlikęs kiekybinę pasaulio gyventojų vertybių apžvalgą, R. Inglehartas išskyrė dvi kaitos kryptis, žyminčias perėjimą nuo tradicinių (traditional) link sekuliarių-racionalių (secular-rational), nuo išgyvenimo (survival) link saviraiškos (self-expresion) vertybių. Pirmasis perėjimas nuo tradicinių link sekuliarių-racionalių visuomenės vertybių žymi skirtumus tarp tradicinių, religines vertybes išpažįstančių visuomenių bei sekuliarių-racionalių, šių 9 10 Rūta Žiliukaitė, Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekuliarių-racionalių vertybių", Ibid., p

5 vertybių neišpažįstančiųjų. Tradicinėse visuomenėse pabrėžiama tėvų-vaikų santykių svarba, pagarba autoritetui, tradicinėms šeimoms vertybėms, netoleruojamos skyrybos, abortai, eutanazija ir savižudybė. Joms būdingas nacionalinis pasididžiavimas ir nacionalistinės raidos perspektyvos. Tuo metu sekuliarias-racionalias vertybes išpažįstančios visuomenės teikia pirmenybę kitam, atviresniam ir nesukaustytam tradicinių nuostatų požiūriui į visus šiuos klausimus". Pastarosios teikia pirmenybę aplinkos apsaugai, tolerancijai raiškos ir socialinių grupių įvairovei, poreikiui dalyvauti priimant sprendimus ekonominiame ir politiniame gyvenime. Pokyčiai pereinant nuo ekonominio išgyvenimo link saviraiškos vertybių sietini su skirtingomis vaikų auginimo ir auklėjimo vertybėmis - nuo auklėjimo sunkiu darbu pereinama prie vaizduotės, tolerancijos ugdymo. Galų gale visuomenė, kuri išpažįsta saviraiškos vertybes, užtikrina tarpasmeninį visų jos narių pasitikėjimą 13. Aiškindamas sekuliarių-racionalių vertybių dominavimą pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos šalyse autorius pabrėžia, kad komunistinio režimo metais sekuliarizacijos poveikis sietinas su aktyviai tuo metu įgyvendinta visuomenės ateizacijos politika, buvo svarbesnis veiksnys šių visuomenių gyventojų vertybėms, negu industrinio sektoriaus augimas, ir beveik tiek pat svarbus, kaip ekonominis išsivystymas, matuotas BVP vienam gyventojui. 12 Antrasis perėjimas sietinas su posūkiu nuo industrinės visuomenės į poindustrinę visuomenę. Cia pasireiškia prieštaros tarp išgyvenimo ir saviraiškos vertybių. Jei industrinei visuomenei būdinga ekonominė gausa (turtas) siejama su išgyvenimo poreikiais; ekonominiu ir fiziniu saugumu, tai poindustrinėje visuomenėje auga dėmesys subjektyvumui, gerai savijautai, saviraiškai ir gyvenimo kokybei. Autorius atkreipia dėmesį, kad modernizacija nėra linijinė. Kai visuomenė yra industrializuota ir pradeda tapti žinių visuomene, ji juda nauja linkme, t. y. nuo išgyvenimo vertybių vyksta staigus posūkis link saviraiškos vertybių. Ši kaita apima poliarizaciją tarp materialistų ir postmaterialistų vertybių, atspindinčių visuomenės poliarizaciją pereinant nuo ekonominių išgyvenimo link saviraiškos vertybių. " Ronald IngleharUCollection of Graphs Presenting W VS", 12 [interaktyvus], [žiūrėta ], base_56. Rūta Žiliukaitė, op. cit., p Materialios gerovės augimas ir taika pakeitė žmonių gyvenimo nuostatas. Jie pradėjo mažiau dėmesio skirti materialioms vertybėms, fiziniam ir materialiam saugumui, o daugiau - subjektyviai gyvenimo kokybei, psichologinei gerovei. Materialistų ir postmaterialistų skiriasi ne tik vertybės, bet ir jų gyvenimo prioritetai, tuo, kaip jie matuoja savo laimę. Remdamasis šia Ingleharto teorija, Eurobarometras 69" ES šalis palygino pagal tai, kiek jose yra materialistų, postmaterialistų ir mišrios pasaulėžiūros asmenų. Gauti rezultatai vėl atkreipia dėmesį į Lietuvą: visoje ES postmaterialistai sudaro vidutiniškai 9%, mūsų šalyje jų tėra tik 3%, Švedijoje - 23%, Nyderlanduose - 20%, o Danijoje - 16%. Toks kuklus postmaterialistų skaičius Lietuvoje nestebina Latvijoje finansųir Didžiojoje Britanijoje politinės filosofijos mokslus baigusio ir dirbti į Lietuvą grįžusio Jono Jokščio, manančio, kad [...] Toks pernelyg didelis materialių dalykų sureikšminimas būdingas jaunoms ekonomikoms, nes jų šalyse nebuvo ilgalaikės gerovės, iš kartos į kartą perduodamų turtų". Daugelis lietuvių taip pat neturėjo tėvų ir senelių, kurie būtų buvę pasiturintys ir dėl to laimingi. Priešingai - daugelį kamavo nepriteklius. Todėl dabar, kai jau užsidirbome, skubame raškyti ir mėgautis darbo vaisiais. [...] Beje, draugystė laimei yra labai svarbi ES statistiniam piliečiui. Taip atsakė 27% Europos Komisijos tyrime Eurobarometras 69" apklaustų žmonių. Laimės potyrį su draugyste sieja tik 13% lietuvių. Kiti šio tyrimo rezultatai nurodo, kad, siekiant Ronald Inglehart, op. cit. 39

6 būti laimingiems, ES piliečiams yra svarbiausia: sveikata (78%), meilė (44%) ir darbas (37%). Lietuvių atsakymuose meilės vietą užėmė pinigai (48%). M Aukščiau aptartos R. Ingleharto įžvalgos skatina Lietuvos XX-XXI a. modernizacijos procesą vertinti kaip netolygų (trūkčiojantį), vėluojantį perėjimą iš agrarinės/industrinės į poindustrinę paslaugų ir žinių visuomenę, kurios vertybinės nuostatos poliarizavosi tarp didžiosios materialistų daugumos ir postmaterialistų mažumos. Bandykime tai pagrįsti aptardami Lietuvos vėluojančios modernizacijos kultūros patirtis. Lietuva - tranzitinis koridorius tarp Rytų (Rusijos) ir Vakarų (Europos) - didžiųjų tragedijų zona, gausiai apdovanota kruvinomis katastrofomis ir labai melancholiška dabartimi. Tuo pačiu <...> kultūriniu požiūriu yra pati jauniausia ir gaivastingiausia krikščioniškosios Vakarų Europos dalis" 15. Kitaip nei protestantiškas racionalumas, mūsų būdo melancholija ir gaivastis - vienas kitą papildančios būsenos: pirmoji - romantiško atsigręžimo į praeitį, negatyvaus požiūrio į dabarties modernybę, ateitį, antroji - dinamiškos kaitos ir atsinaujinimo, veiklios kasdienybės vertinimo ir tikėjimo šviesia ateitimi. Esminis jo bruožas - keistis ne formuojant alternatyvą, o perimant, adaptuojant dinamiškų centrų patirtis. Šiuo požiūriu Lietuva yra vėluojančios modernizacijos fenomenas. XX a. tarpukaryje prasidėjusius sinchronizacijos su to meto Vakarų Europos modernizacija procesus pažeidusi sovietinė okupacija pusei amžiaus dirbtinai sustabdė šią raidą. O Lietuvio laimės jausmas, in: Versus, , [interaktyvus], [žiūrėta ], Kazys Pakštas, Civilizacija. Geopolitika, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p. 12. dabar, per istoriškai labai jau trumpą laikotarpį, jai tenka patirti tokias socialines ir politines įtampas, kokios Europos ir Amerikos civilizaciniuose procesuose buvo išdalintos" ilgiems istorijos periodams" 16. Filosofas Fredericas Jamesonas atkreipia dėmesį į tai, kad naujų pasaulėžiūrinių vertybių požiūriu postmodernizmas turi susieti iškilusius naujus formalius kultūros bruožus su naujo pobūdžio visuomeniniu gyvenimu ir nauja ekonomine tvarka - tai dažnai eufemistiškai vadinama modernizacija, poindustrinę ar vartotojiška visuomene, žiniasklaidos ar fasadine visuomene arba tarptautiniu korporatyviniu kapitalizmu. 17 Vakarų Europoje ir Amerikoje perėjimas iš industrinės į poindustrinę žinių visuomenę, iš modernizmo į postmodernizmą vyko ilgiau ir nuosekliau nei Rytų ir Vidurio Europoje, kur sparčių permainų sūkuryje siekta iš centralizuotų sklandžiai pasukti į rinkos santykius. Čia svarbu nepamiršti, kad rinkos sąlygomis skirtingas pažiūras išpažįstančių kūrėjų konkurencija siekiant įtvirtinti savąjį estetinį kapitalą vykdoma»lygiai kaip" ekonominė konkurencija. <.> Kultūrininkai konkuruoja tiek su kitomis socialinėmis grupėmis ir kapitalais <...>, tiek su kitais kultūros specialistais. Štai kodėl postmodernizmas iš dalies aiškinamas kaip suma strategijų, siekiančių įtvirtinti vartotojiškus skonius ir naujų kultūros tarpininkų gaminius. 18 Leonidas Donskis, Kultūrinė situacija: Vakarai ir Lietuva. II", in: Metmenys, 1993, Nr. 65, p Frederic Jameson, Postmodernizmas ir vartotojiška visuomenė", in: Vie Cultural Turn: Selected Writings of the Postmodern, London: Verso, , Nr. 4, iš anglų k. vertė N. Norkūnienė, [interaktyvus], [žiūrėta ], skaitykla.atspace.org/knygos/fredericjameson.pdf. Don Slater, Pran. Tonkiss, Rinkos visuomenė, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p

7 Šis posūkis sietinas su permainomis, žyminčiomis visuomenės perėjimą nuo industrinio prie poindustrinio (žinių ekonomikos) ūkio, nuo fordizmo (tiražinės, konvejerinės gamybos) prie postfordizmo (paslaugų sektorius), kasdienio gyvenimo estetizavimo (reklama, dizainas), augančio rinkodaros, viešųjų ryšių vaidmens informacinėje žinių visuomenėje, kurios ateitis siejama su kūrybingos visuomenės klasės trim T - Talentu, Technologiniais gebėjimais, Tolerancija". Visa tai liudija, kad sparti naujosios Lietuvos nepriklausomybės vėluojančios modernizacijos procesai lėmė vertybines įtampas tarp tų, kurie prisitaikę prie permainų sklandžiai ir sparčiai perėjo nuo modernių link postmodernių vertybių (postmaterialistų), bei tų, kurie neprisitaikė prie permainų pagreičio bei pasidavę vikšro regresijos sindromui sugrįžo prie tradicinių vertybių bei nepakančiai žvelgia į sparčias modernizacijos permainas (materialistų). Aplinka keitėsi greičiau, nei į prekių ir paslaugų gausos vartojimą įsitraukusiems visuomenės nariams kilo poreikis analizuoti, kritiškai vertinti vykstančius procesus. Viena to priežastis Lietuvoje - nestiprios visuomeninio aktyvumo tradicijos. Mat istoriškai pas mus ilgai galiojo vertikalūs ryšiai: pono ir baudžiauninko. <...> Lietuviai buvo valstiečiai, o pilietinė visuomenė - labiau miesto negu kaimo savybė. Visuomeninis gyvenimo pagyvėjimas, prasidėjęs pirmosios nepriklausomybės metais, sovietmečiu vėl buvo vertikalizuotas. Žmogus [menininkas - E. L] bendraudavo su valdininku [užsakovu - E. L] lyg mužikas prašydamas malonės, o ne kaip pilietis, reikalaujantis, kad jo teisės būtų gerbiamos. <...> Tad antrojo tautinio atgimimo sulaukė <...> tauta <...> beveik be visuomeninio kapitalo ir pilietinio solidarumo. 20 Richard Florida, Ihe Rise of Tite Creative Class: And How It's Transforming Work, Leisure, Community and Everyday Life, N. Y.: Basic Books, Kęstutis Girnius, Pilietinė visuomene Lietuvoje", in: Naujasis Židinys-Aidai, 1999, Nr , p O išsilaisvinusi tauta išsiskaidė, jos piliečiai susikoncentravo į individualių tikslų siekimą. Sparčių pokyčių aplinkoje visuomenė poliarizavosi į atsinaujinimo ir tradicinių vertybių šalininkus. Jau 1925 m. bandęs žvelgti į naująjį meną ne estetiniu, o socialiniu aspektu, ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas straipsnyje Meno dehumanizacija" atkreipia dėmesį, kad naujojo meno masės nepripažįsta, ir taip bus visada. Jis yra nepopuliarus iš esmės; dar daugiau - jis yra antiliaudiškas. Kiekvienas jo sukurtas darbas automatiškai sukelia publikai įdomų sociologinį efektą. Ji pasidalija į dvi grupes: prielankiųjų mažumą ir priešiškųjų daugumą. (Palikime nuošaly dviprasmišką snobų fauną.). <...> Taigi, man regis, charakteringas naujojo meno bruožas sociologiniu aspektu" yra dviejų žmonių klasių susidūrimas: suprantančiųjų naująjį meną ir jo nesuprantančiųjų. <...> kai žmogui nepatinka meno kūrinys, bet jis supranta jį, žmogus jaučiasi viršesnis už jį, ir nepasitenkinimas nekyla. Tačiau, kai darbas nepatinka dėl to, kad jis nėra suprantamas, žmogus jaučiasi įžeistas, pažemintas ir stengiasi tai kompensuoti nepasitenkinimu ir piktumu,<...>prisiminkime,kadkiekvienojeepochoje, kurioje egzistavo dviejų rūšių menas: mažumos ir daugumos, pastarasis visada buvo realistinis. 21 Aplinkoje kilo įtampa tarp atviros permainoms, nukreiptoms į ateitį, suprantančios/toleruojančios naująjį meną mažumos bei romantizuojančios praeitį, tradicinį/realistinį meną išpažįstančios visuomenės daugumos. Tokia laikysena sietina su kultūros politikos tautos emancipacijos modeliu, 21 kuris būdingas buvusioms kolonijoms bei taikomas daugelyje posovietinių Rytų Europos šalių [tarp jų ir Lietuvoje, - E. L]. Jo pagrindinis bruožas - nacionalinių kultūros tradicijų, užgniaužtų kolonizacijos ar okupacijos, įtvirtinimas ir plėtra. Tai neretai veda Jose Ortega y Gasset, Mūsų taikų tema ir kitos esė, Vilnius: Vaga, 1999, p

8 prie kultūros uždarumo" ir nacionalizmo, netgi šovinizmo, kai atmetamas visas okupacinio laikotarpio menas, ignoruojama mažumų kultūra, taip pat jau egzistuojantis ar atsirandantis šalyje alternatyvus, eksperimentinis menas. Daugelyje tokių šalių susiklosto priešprieša tarp europietiškai orientuotos mažumos (nacionalinio elito) ir tradicinės kultūros terpėje gyvenančių gyventojų daugumos: kyla nauji konfliktai tarp elitinio kultūros modelio, orientuoto į universalias kultūros vertybes, ir populistinio modelio, orientuoto j nacionalines vertybes. 22 SISTEMINIS MAKROAPLINKOS STEBĖJIMAS IR VERTINIMAS, KAIP VĖLUOJANČIOS MODERNIZACIJOS KULTŪROS PATIRČIŲ SUVOKIMO PRIELAIDA о 2 m- > Z GRĮŽTAMASIS RYŠYS TARP DAILININKO, DAILÊS VADYBOS SISTEMOS IR PUBLIKOS POLITINE/EKONOMINE/SOCIALINE/TECHNOLOGINE /с«''x 1 '''< * / įo ; j < j *i»; S i g \0 \ y- '.»r- \ <~ \ * \ ' \O \ IŠORINE APLINKA III 1... KŪRĖJAS... 'f^ç KŪRINYS V-4 {SKUIDAH i Ц ÎINIA- \ 7 1 ^SKLAIDA / ORGANIZACINĖ \ KULTŪROS SKLAIDOS / \ SISTEMA J ' Ż1MA- \_ T / \ SKLAIDA Г' U ZĮNĮA- Y \ ~ >^^RENŚINY^^ ( \ T 3 ' 2- \ -Jį i Г* i «4 \ 5 i., У y z < Z 5 c Sistema yra skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą, santykinai savarankišką, darinį. <...> Pvz.: automobilis yra į tam tikrą sistemą sujungtų detalių visuma. Jei automobilį išrinktume ir sudėtume detales, nepaisydami jų tarpusavio ryšių, gautume tam tikrą detalių skaičių, sudėtą vienoje vietoje, bet ne sistemą - automobilį. 23 Aukščiau aptarti vėluojančios modernizacijos procesai vyksta dailės/meno vadybos sistemoje - tikslingai tarpusavyje sąveikaujančių visuomenės narių, organizacijų visuma, kuri užtikrina aplinkoje dailės kūrinio (paslaugos) pristatymą. Šios sistemos tikslas užtikrinti grįžtamąjį ryšį tarp dailininko ir publikos. Šiandieną Lietuvos dailės vadybos sistema veikia makroaplinkos (vietos, Europos, pasaulio) poveikio zonoje. Siekiant sutelkti dėmesį į sisteminės sąveikos procesų stebėjimą ir vertinimą, svarbu suprasti: Milena Dragicevič-Šešič, Kultūros vadybos įvadas", in: Kultūros aktualijos, 1998, Nr. 5/7, p. 16. Rimantas Tidikis, Socialinių mokslų tyrimų metodologija, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003, p Î ttt """- PUBLIKA -"" IŠORINE APLINKA POLITINÊ/EKONOMINÊ/SOCIALINÊ/TECHNOLOGINÊ 2. Dailės vadybos sistema System of art management pirma, ypatingas vaidmuo, užtikrinant sistemos veiklą, įsibėgėjant rinkos santykiams makroaplinkoje, tenka nepriklausomai žiniasklaidai, kurioje pristatomos dailės raidos apžvalgos ir kritiniai vertinimai tampa svarbūs formuojant vertybines visuomenės nuostatas ir ugdant publikos poreikius. antra, makroaplinka sąveikauja, daro poveikį mikroaplinkai, mūsų aptariamų klausimų atveju - vidinei dailės sistemai. Ją, mikroaplinkos sistemą, vadybos požiūriu sudaro skirtingų sektorių (valstybinio, privataus, visuomeninio), lygių ir funkcijų (strateginė, taktinė, vykdomoji) organizacijos. Strateginiu ir taktiniu lygiu veikia valstybinės ir visuomeninės organizacijos (pvz., Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, ministerijos, kūrybinės sąjungos ir kt.). Jos formuoja šalies kultūros politikos nuostatas, 42

9 kurių įgyvendinimą užtikrina organizavimo, įstatymų, finansavimo, informacijos svertai (priemonės). O vykdomuoju dailės vadybos sistemos lygiu veikiančios dailės organizacijos užtikrina dailininko sukurtų kūrinių (paslaugų) pristatymą publikai. Čia veikiančių valstybinių, privačių, visuomeninių dailės organizacijų (muziejai, galerijos, atviros dailininkų dirbtuvės, gamybos ir projektavimo įmonės ir kt.) ir jų darbuotojų (tyrinėtojas, renginių kuratorius, vadybininkas, prekiautojas meno kūriniais, brokeris, rinkodaros, viešųjų ryšių specialistas) teikiamos dailės renginiųorganizavimo.dailininkųprojektų įgyvendinimo, dailės kūrinių pardavimo, konsultacinės ir kitos paslaugos užtikrina lavinamųjų, reprezentacinių, ekonominių dailės funkcijų prieinamumą publikai. Suprasti sistemoje vykstančių pokyčių apimtis galima sugretinus buvusios sovietinės ir esamos - naujos sistemos sandaros ir veikimo ypatumus. Buvusioje dailės vadybos sistemoje dailininko, dailės vadybos sistemos (dailės organizacijų) ir publikos santykiai buvo griežtai reglamentuoti. Visos dailės organizacijos buvo valstybinės: nuo vykdžiusių sąjunginius užsakymus dailės kombinatų iki pristatymo visuomenei (parodų rūmai, muziejai), pardavimo (žinybiniai kūrybinės sąjungos dailės salonai) įmonių. Privačios, siekiančios pelno dailės galerijos, pristatančios ir parduodančios dailės kūrinius, rinkoje neegzistavo. O dailės raiškos formą ir turinį cenzūravo (koordinavo, kontroliavo) valdančiosios posistemės partinės nomenklatūros organizacijos (pvz., SSRS pavaldus LSSR Ministrų Tarybos kultūros skyrius, LSSR kultūros ministerija, LSSR dailininkų sąjunga ir kt.), jos paskirstydavo valstybinius užsakymus paminklams, kūriniams visuomeniniuose pastatuose, netgi teminėse respublikinėse ir sąjunginėse parodose pristatomiems dailės kūriniams. Dailininkas galėjo tapti šios sklandžiai veikiančios ir menamą gerovę užtikrinančios organizacinės sistemos dalyviu, tik įgijęs aukštojo mokslo diplomą >r tapęs kūrybinės centralizuotos dailininkų sąjungos vietinio (LSSR) padalinio nariu. Tik ši narystė užtikrindavo kūrėjui teisę įsigyti darbui reikalingų medžiagų žinybinėse dailės reikmenų krautuvėse, gauti valstybinį užsakymą, dalyvauti viešame dailės gyvenime, pristatyti savo kūrinius parodose, t. y. dalyvauti dailės kūrinių ir paslaugų rinkoje. Dailininkų kūriniai į parodas buvo atrenkami renginį ruošusių dailės organizacijų darbuotojų ir valdančiosios politinės grandies atstovų komisijos sutarimu, t. y. kontroliuojant viešą dailininko kūrybos pristatymą. Įsigyti dailės kūrinį buvo galima tiktai žinybiniuose, kūrybinei sąjungai priklausiusiuose dailės parodų salonuose, į kuriuos būdavo priimami tik kūrybinės sąjungos narių darbai. Lietuvos dailininkų darbų pristatymas ir pardavimas sąjunginėje ir tarptautinėje rinkoje buvo koordinuojamas ir kontroliuojamas centralizuotų SSRS žinybų (pvz., tarptautiniu dailės kūrinių pardavimu rūpinosi SSRS eksporto salonas). Alternatyvi dailininkų kūrybinė raiška plačiajai publikai nebuvo prieinama, retas išimtis sudarydavo parodos nuošalesnėse viešose erdvėse, dailininkų dirbtuvėse. Esama dailės vadybos sistema formuojasi vėluojančios modernizacijos bei perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką politinėje, ekonominėje, socialinėje, technologinėje makroaplinkoje. TEORINĖS MAKROAPLINKOS APIBRĖŽTYS IR PRAKTINĖS IŲ TAIKYMO GALIMYBĖS Aptardamas rinkos santykių visuomenės makroaplinkos veiksnius, Philipas Kotleris atkreipia dėmesį į pamatines, galingąsias jėgas (demografinių, gamtinių, technologinių, politinių ir kultūrinių veiksnių visumą), darančias poveikį visai makroaplinkai. Sisteminis požiūris į šių elementų sąveikas ir jų poveikį makroaplinkai padeda sparčių modernizacijos procesų, perėjimo iš senos į naują vadybos sistemą akivaizdoje, apčiuopti, t. y. stebėti ir vertinti, kultūros patirtis lemiančius/įtakojančius veiksnius. Socialinių mokslų strateginio valdymo, strateginio planavimo teorijos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai (LR Vyriausybės nutarimas Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo", 2002 m. birželio 6 d., Nr. 827, Vilnius) išskiria 43

10 makroaplinkos PEST (politinės, ekonominės, sociokultūrinės, technologinės) ir mikroaplinkos SSGG (stiprybės, silpnybės, grėsmės ir galimybės - anglų k. trumpinio SWOT: Strenghths, Weaknesses, Opportunities, Vireats) veiksnių analizių metodus, kaip padedančius kompleksiškai įvertinti konkrečią instituciją ar ūkio šaką. Pabandykime apčiuopti makroaplinkos poveikj ir pasekmes vėluojančios modernizacijos kultūros patirčių kaitai pasitelkdami strateginį išorinės aplinkos PEST analizės metodą. Tiksliau, žemiau pateiktoje lentelėje gretinamos strateginio valdymo teoretikų H. Macmillano ir M. Tampoe pasiūlytos PEST analizės sritys ir PEST veiksnių sąsajos su vėluojančia modernizacija. Macmillan ir Tampoe rekomenduojamos pagrindinės PEST analizės sritys 24 Lietuvos vėluojančios modernizacijos PEST analizė Politinis aspektas Tarptautinė politinė situacija. Politiniai ir ekonominiai santykiai su užsienio šalimis, sutartys tarp valstybių daro tiesioginę įtaką kultūrai ir susijusiems priimamiems sprendimams, taip pat kaip bendros vyraujančios nuomonės ir pozicijos. Aktualus ir valstybinis požiūris j kultūrą, tai, kokią vietą užima kultūros politika, kitų politikų atžvilgiu. Santykiai su šalies valdžios institucijomis. Žinoma, politiniai santykiai ypač svarbūs, nes ne tik pačios valstybės turi didelę įtaką, bet ir tarptautinis vyksmas ar kultūros interpretavimo kryptys, be to, išreikšti grupių interesai. Politiniai veiksniai Nežiūrint spartaus Lietuvos integravimosi į ES ir NATO, kultūros sektoriuje perėjimas nuo centralizuoto (visais klausimais pavaldaus Maskvai), vienpartinio (politiškai ideologizuoto) prie demokratiško, skirtingas politines ir pasaulėžiūrines piliečių ar jų bendruomenių pažiūras toleruojančio decentralizuoto valdymo vyko/vyksta lėtai. Tai sietina su nepatikliu susidūrusios su permainų iššūkiais didžiosios daugumos požiūriu į rinkos santykių modernizacijos, globalizacijos procesus. Tiek senoji, tiek naujoji politinė nomenklatūra kultūrą tebesieja su politinio įvaizdžio/galios reprezentavimo priemone (pvz., a. a. prezidento Algirdo Brazausko inicijuotas Valdovų rūmų, Artūro Zuoko - Ermitažo/Gugenheimo muziejaus, Fluxus ministerijos" projektai Vilniuje). Sparti ūkio privatizacija, skatinanti ne smulkųjį ir vidutinį, o stambųjį, politizuotą, monopolistinį/korporatyvinį kapitalizmą, stabdo kultūros sektoriaus atsinaujinimą. Panaikinus politinę cenzūrą, svarbus vaidmuo naujų visuomenės vertybių formavime tenka nepriklausomai žiniasklaidai - ketvirtajai valdžiai. Tačiau įsibėgėjant rinkos santykiams, pamažu nykstant nepelningai analitinei, nišinei/kultūrinei, o įsitvirtinant/dominuojant komercinei bulvarinei/užsakomajai, žiniasklaida tampa ne kritinio/analitinio požiūrio ugdymo, o politinio 24 Hugh Macmillan, Mahen Tampoe, Strategic management: process, content and implementation, Oxford: Oxford University press, 2000, p

11 populizmo, popkultūros bei supriešinančių visuomenę skandalų, raganų medžioklių tribūna. Ekonominis aspektas Ekonominis augimas. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai, jo galimi struktūriniai poslinkiai, augimo cikliškumas daro įtaką valstybei, jos veiklai, o per tai ir ES. Pabrėžtina, kad strateginiai sprendimai gali būti nevienodi ekonominio augimo ir nuosmukio metais. Infliacija, užimtumas. Situacijos darbo rinkoje, nedarbo lygio ir jos struktūros bei dinamikos analizė yra labai svarbi, todėl nustatant prioritetus būtina atsižvelgti į užimtumo padėtį, dėl kurios vienos ar kitos problemos visuomenei gali atrodyti svarbesnės. Visi šie veiksniai daro poveikį kultūrai, žmonių vartojimo poreikiams bei žmonių galimybei skirti laiko sau ir kultūrai. Ekonominiai veiksniai Valstybė išlieka pagrindine kultūros sklaidos donore. Instituciniu požiūriu pagrįsta programinių lėšų perskirstymo sistema stiprina senųjų, posovietinių kultūros institucijų galią, neskatina naujo nevyriausybinio ir privataus sektorių augimo. Sparti paslaugų sektoriaus plėtra ( Maxima - apie viską pagalvota!") formuoja naujus vartotojiškus podeficitinės visuomenės poreikius bei įpročius. Apsipirkimas supermarketuose, nuolaidų, laimingos valandos magija keičia visuomenės įpročius. Didieji prekybos ir pramogų centrai tapo paklausiausiais naujosios Lietuvos svajonių fabrikais. Kas penktam šalies gyventojui gyvenant žemiau skurdo ribos, apsilankymas žiemą šiltuose, vasarą gaiviuose, erdviuose prekybos centruose įgauna ne tik apsipirkimo, bet ir laisvalaikio praleidimo, kultūrinės pramogos vertę. Socialinis ir kultūrinis aspektas Gyventojų lūkesčių pokyčiai. Svarbu atsižvelgti į piliečių lūkesčius ir požiūrį į vienas ar kitas problemas, tai, ką patys gyventojai laiko svarbiais klausimais, t. y. būtinas piliečių palaikymas, nes praradus pasitikėjimą pradėtų klibėti visos valstybės pamatai. Aplinkosaugos problemos. Pastaruoju metu aplinkosaugos problemos darosi vis svarbesnės tiek viešajame gyvenime, tiek politinėje darbotvarkėje. Nors ir ši politika, atrodytų, labiau tvarkoma nacionaliniu lygmeniu, tačiau vis smarkiau jaučiant globalizacijos padarinius, šios politikos įtaka pasireiškia ir ES lygmeniu. Nemažai kultūrinių projektų yra susiję su aplinkosauga, arba dažnai jie yra vienas kito sudėtinė dalis. Švietimas. Švietimas padeda nuosekliau pažinti valstybę, jos struktūrą ir naudą, suprasti joje vykstančius virsmus ir moko pasinaudoti jais. Ši sritis strateginiu požiūriu nepaprastai svarbi jau vien todėl, kad beveik visų organizacijų veiklos sėkmę lemia bendras gyventojų išsilavinimo lygis. Šis veiksnys turi didelės įtakos ir galutinio gyventojų vartojimo pokyčiams. Sociokultūriniai veiksniai Aplinka keitėsi greičiau, nei į prekių ir paslaugų gausos vartojimą įsitraukusiems visuomenės nariams kilo poreikis analizuoti, kritiškai vertinti vykstančius procesus. Viena iš priežasčių - Lietuvoje nestiprios visuomeninio aktyvumo tradicijos. Lėtai atsinaujinantis, nelinkęs liberalizuotis kultūros, ypač valstybinis, sektorius neskuba atsižvelgti į pasikeitusius kultūros paslaugų tiekėjų ir jų vartotojų (publikos) santykius. Aplinkoje, kaip pastebėjo Jose Ortega y Gassetas, kilo įtampa tarp atviros permainoms, nukreiptoms į ateitį, suprantančios/toleruojančios naująjį meną mažumos bei romantizuojančios praeitį, tradicinį/realistinį meną išpažįstančios visuomenės daugumos. Tokia laikysena sietina su kultūros politikos tautos emancipacijos" modeliu, kuris būdingas buvusioms kolonijoms bei taikomas daugelyje posovietinių Rytų Europos šalių. Stokojantys demokratinio atvirumo bei skaidrumo, hierarchizuoti, politikų ir šalies piliečių santykiai skatina sparčią ekonominę migraciją. 45

12 Kultūra. Kiekvienos valstybės narės kultūra yra svarbus strategijos kūrimo ir įgyvendinimo veiksnys. Kultūrinė aplinka gali paveikti ne tik priimsimą sprendimą, koks jis bus, bet ir kaip jis bus priimtas. Teisinis ir technologinis aspektas Teisinis reglamentavimas. Visų organizacijų veiklą tiesiogiai ir netiesiogiai veikia tam tikri teisės aktai, reglamentuojantys bendros organizacijos veiklos sąlygas, politikas, laisves ar teises ir pan. Bendroji technologijų politika ir naujos technologinės galimybės. Kaip žinome, technologijos lėmė ne vieną pokytį, o investicijos naujosioms technologijoms kurti gali padidinti konkurencinį pranašumą. Naujosios technologijos itin skatinamos ES. Jos naudojamos ir kultūros baruose bei sudaro galimybes kurti naujais būdais ar suteikti naują kokybę ir būseną. Technologiniai veiksniai Naujos informacinės technologijos ne tik keičia menininkų, kultūros institucijų ir publikos komunikacijos priemones (pvz., dailininko, dailės organizacijų internetiniai puslapiai, internetinė prekyba, paprastesnis tarptautinis bendradarbiavimas, muziejuose saugomų rinkinių skaitmeninimas ir kt.), bet ir tapo naujų kūrybinių sąjūdžių (naujųjų medijų dailė) instrumentu, iš esmės keičiančiu dailės renginių organizavimo, pristatymo būdus (pvz., baltą muziejinės erdvės kubą keičia juoda, užtamsinta erdvė, sunkiai transportuojamą trimatį dailės kūrinį - CD formatas). Be to, netolygus naujų informacinių technologijų naudojimas stiprina skirtingose paralelinėse realybėse gyvenančių ir veikiančių visuomenės narių (pvz., paauglių ir vyresnės kartos žmonių), tarp jų ir menininkų, kultūrininkų atskirtis. 3. Helen Blejerman šaržuotas Menininko portretas", 2007, in: Michael Corris, The Economy of Art", Art Monthly, , Nr. 327, p. 11 Helen Blejerman, caricatured 'Portrait of the Artist', 2007 APLINKOS STEBĖJIMO IR VERTINIMO ĮGŪDŽIŲ UGDYMO ATVEJŲ ANALIZES Kaskart tarp meno disciplinų studentų vis dar pasireiškia nepatiklus požiūris į tarpdalykinius socialinius mokslus. Siekiant sudominti juos nauja disciplina, pravartu pasitelkti menininkams suprantamas metaforiškai asociatyvias nuorodas. Pavyzdžiui, Helen Blejerman šaržuotas Menininko portretas" padeda atkreipti studentų dėmesį į jų sąveikų su išorinių pasauliu (makroaplinka) kanalus, paskatinti susieti (stebėti ir vertinti) jų kūrybines praktikas įtakojančius veiksnius (universitetinė meno mokykla, grynasis menas (galerija), taikomasis menas (industrijos), vyriausybė/valdžia, žiniasklaida) su PEST elementais. Puikus būdas, įtraukiantis studentus į makroaplinkos stebėjimą ir vertinimą, - sąsajos su pasaulinės literatūros klasika, Šerloko Holmso dedukcinis 46

13 metodas. Juk studentas, susidūręs su aplinkos vertinimu, kaip ir žymusis seklys, kaskart turi reikalų su nesusijusiais faktais. Tačiau, skirtingai nei daktaras Vatsonas, jis sugebėjo rasti istoriją, kuri jungia" tuos faktus. Istorija paaiškino faktus, faktai paaiškino istoriją. Tai galima būtų palyginti su kreive, jungiančia taškus. Daktaras Vatsonas matė vien taškus (faktus), Holmsas matė ir kreivę (apskritimą), kuri juos jungia. 25 Paliudijant universitetinės meno mokyklos studentų tarpdalykinių įgūdžių ugdymo metodikų taikymo tikslingumą bei apibendrinant aukščiau išsakytus teiginius, siūloma susipažinti su trijų, viena kitą papildančių atvejų analizėmis. 1 ATVEJIS APIE APLINKOS STEBĖJIMO IR VERTINIMO ĮGŪDŽIŲ UGDYMĄ Vadybos pagrindų menininkams studijų pradžioje, siekiant meno specialybių studentus supažindinti su socialinių mokslų prigimtimi, pasitelkiami konkretūs tekstai, sutelkiantys dėmesį į Lietuvos PEST (makro) aplinkos suvokimą ir tuo ugdantys jų aplinkos stebėjimo ir vertinimo įgūdžius. Pavyzdžiui, kreipiant dėmesį į politinius ir ekonominius klausimus siūloma susipažinti su ekonomisto Lino Eriksono straipsniu Valstybinio kapitalizmo keliu", į socialinius (sociokultūrinius) - su vengrų politologo Elemerio Hankisso Virsmas ar virsmai? Vidurio ir Rytų Europos transformacija m.", lenkų kilmės sociologo ir filosofo Zygmunto Baumano Vilniuje 2010 rugsėjo 30 d. skaityta paskaita Mes patys kaip vartojimo objektai" ir lietuvių kultūrologo Tomo Daugirdos knygos Sparnuoto arklio dantys. Šiuolaikinės Lietuvos kultūros profiliai įvadu, į technologinius - su vieno garsiausių naujosios vadybos teoretikų Peterio F. Duckerio straipsniu Anapus informacinių technologijų revoliucijos" (Beyond the Information Rcvoliution). Kviečiant studentus pasirinkus Rimantas Tidikis, op. cit., p priimtinus saviraiškos būdus (nuo grafinių schemų iki esė tekstų) aptarti PEST veiksnius, atkreipiant dėmesį į teigiamą ir neigiamą jų poveikį. Žemiau pateikiami du - tekstinio esė ir grafinio - studentų atliktų vertinimų pavyzdžiai. Pirmame pavyzdyje - Socialinių mokslų Vadybos ir marketingo pagrindų" kurso klausytojo VDA VTMF Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros Freskos-mozaikos specialybės pirmo magistrantūros kurso studento Timofejaus Kliukoito autorefleksiškai kandus ir autoironiškas esė (2010 mokslo metų rudens semestro užduotis): Lietuvos PEST analizė Įvadas. Švento įsitikinimo pavergtas, kad apžvalgininkui, realijų ir aplinkybių (kas, kur, kodėl ir už kiek) žinojimas suteikia teisę teigti bei diskutuoti, norėčiau net neprabilti. Pasikliaudamas pateiktais statistiniais faktais, citatomis, straipsniais kaip aksiomomis, pateikiu savo monologą apie sferas ir prerogatyvas, nesančias mano kompetencijoje. Tikriausiai turėčiau paskęsti asocialumo jausmo cunamio pirmoje bangoje, susidūręs su faktais, kurių negirdėdamas ir nežinodamas miegojau ramiai. Noriu užtikrinti, kad ir toliau miegosiu ramiai, nepaisydamas politinių ir teisinių gimtosios šalies aspektų. Juk visada yra galimybė perjungti kanalą (pagal analogiją su seime esančiais šou verslo atstovais), regėti ir klausyti tai, kas labiau domina. Galiausiai galima atsikratyti dėžės", maloniai slopinančios kritines įžvalgas. Bet kol kas to nedarysiu, nes nežinosiu, kokiais egzotiškais vaizdais užgerti" vakarienę ir kaip atrodau spoksodamas į ekraną (G. Makarevičiaus televizijos žiūrėtojų piešinių ciklas). Pseudofilantropiniai ekonominiai.pramoginiaipolitiniai.monopolizuoti kultūrinai ir techno(ana)loginiai subjektyvūs tekstiniai nerangumai pateikiami neskubiomis pastraipomis. Politinė situacija. 1,2,3... Eteris. Stabili transliacija. Nenuspėjamų scenarijų gausa politinėje arenoje galėtų rikiuotis į vienas gretas su muilo operomis: interpeliacijos, populistinė kalbos specifika, žurnalistinė užsakomoji propaganda ir politinių asmenybių piaras yra akivaizdi visuomenės dezinformacija 47

14 apie vykstančias salyje politines aktualijas. Tuo pačiu žmonės besąlygiškai tikėdami pateikiama bei iškreipta informacija patampa vegetuojančiais valstybės segmentais. Kurie savo tarpu besislapsto už politiko pavardės, partijos pavadinimo žinojimo ir paviešintų antinuopelnų. Valstybės pagrindinės politinės institucijos veikla sankirtoje su žiniasklaida primena ciklišką padariau-paviešinau-sukramčiau" sistemą, kurioje persipina pažadai ir lūkesčiai. Valstybinis aparatas funkcionuoja legitimumo principu. Politinis rėžimas yra demokratinis, nediktatoriškas. Tiek gėrio. Teisėsaugos sistemos veikla gretinama su ikiteisminiu tyrimų vilkinimu. Spaudoje ir eteryje atsirandančioms frazėms, jvykiui apibūdinti lengvai iššifruojamos: įkalčiai su įrodymais perduoti prokuratūrai" - turi omeny visi galai i vandenį", stambaus masto valstybinis korupcinis susitarimas" galima sakyti politinis...sprendimas", neracionaliai panaudoti pinigai" atitinkamai išvogti pinigai" ir panašiai. Skęstantis tokioje transliuojamoje laidoje eilinis darbininkas, dirbdamas viršvalandžius, nieko nežinąs apie užimtumo įstatymą. Šypsosi asociali šeima, stebėdama politikų įstatymo apėjimo ekvilibristinius sugebėjimus. Ir rodos, kad pramogų ir pajamų užtenka visiems visuomenės sluoksniams. Ir tik retkarčiais girdimi negavę savo kąsnio arba nežinantys kam atitekę rinkiminiai balsai. Ekonominė padėtis. Raštingai muzikuojančioje duotybėje. Muzikanto raštingumas - natų skaitymas kaip prievolė. Politinių struktūrų susidūrimas su postsovietine ekonomine situacija kaip duotybė. Valstybės ekonomikos sektorius akistatoje su monopolijomis ir korporacijomis. Pagrindinis siekis - sudaryti korporacijoms galimybę augti. Pasinaudojant užsienio investicijomis, darbo įstatymo pataisa, taikant bendrą privataus ir viešo sektoriaus indelį. Atsižvelgiant į pasaulinės krizės pasekmes, valstybinė mokesčių politika tebelaikoma privataus sektoriaus našta. Nuspėjama valstybinių pajamų gradacija: energetika, transportas, turizmas. Neoliberali politika sustiprina vykdomojo aparato įtaką ekonomikai. ES struktūrinių fondų parama maitina" valstybinius fondus, formuoja politines kultūros, švietimo, verslo, visuomenines vizijas. Griežtoje bedarbių kontrolės sistemoje buvę šalies darbuotojai migruoja. Tik gatvės muzikantams toli iki darbo rinkos realijų ir ekonominės situacijos. Grojimui gatvėje nereikia akademinių įgūdžių. Selfemployment'o" tendencijos ir mokesčių mokėjimo apėjimo būdai įsitvirtina raštingų piliečių praktikose. Sociokultūrinės paradigmos. Svajonė ėjo parūkyti. Kultūra, reikalaujanti ataskaitos. Skirstomoji tendencija į aukštąją ir populiariąją kultūrą. Marginalinės apraiškos vertinamos tik su palaiminimu iš svetur. Eiliniams kūrėjams tenka prisiplakti prie valstybinių įstaigų. Nes kultūra Lietuvoje yra remiama ir kontroliuojama valstybės. Nors pastaruoju metu plačiai visuomenei neuždrausta dalyvauti diskusijose apie kultūrai skirtų lėšų paskirstymą. Aptinkama vis didėjanti spraga tarp visuomenės supratimo pajėgumo ir aktualių kultūrinių apraiškų. Viena vertus, garbinami papročiai ir tradicijos. Tačiau pristinga naujo kultūrinių apraiškų vertinimo. Tai sukelia nepasitenkinimo vėjo gūsius ne tik eilinių" tarpe, bet ir išsilavinusiųjų sluoksniuose. Prisipažinsiu, nesuprantantis, kaip mechanizmas iš tikrųjų veikia. Bet spėju, jog ES kultūrai skirtos paramos užtektų su kaupu dar keletui Laisvės kelio" sienų, vienam papildomam valdovų rūmų aukštui ir vamzdžio refleksijai priešingame Neries krante. Projektų pasiūlą diktuoja tai, ką mes regime ant postamentų ir parodų salėse, girdime filharmonijoje, stebime teatruose ir šokių scenoje. Lietuviškas komercinis kinas jau perėjo prie Vakarų industrinio (gamybinio) principo. Nevalstybiniai teatrai irgi veikia panašiu principu. Vaizduojamieji ir iš dalies taikomieji menai neturi rinkos valstybės rėmuose. Jiems tenka dislokuoti kūrybines jėgas Vakarų Europos šalyse. Vėliau bandyti taikyti ir diegti perimtus kultūrinius įgūdžius (naujoves) tėvynėje. Neretai įgūdžių demonstravimas remiamas. Bet tik demonstravimas. Nes išperkamosios galios kultūriniai fondai

15 netenka sulig eilinio kūrybininko išlydėtuvėmis į užsienį. Valstybė, netenkanti naujų kultūros kadrų", atitolsta nuo inovatyvių tendencijų, adekvataus naujųjų vertybių supratimo ir vertinimo. Tokioje situacijoje logiškos išsaugojimo, konservavimo, atstatymo programos atrodo pagoniškai pagrjstos. O dotacijos ir premijos beveik tik vizituojantiems savo gimtoje šalyje nusipelniusiems kultūros veikėjams atrodo kaip bereikšmis ir nereikalingas kultūrinių lėšų švaistymas. Vartotojiškumo skvarbios šaknys įneša savo indelį į pasirenkamus ir remiamus kultūrinius projektus. Pagrindine problema laikoma progresuojanti kultūros edukacinė transformacija. Lengvas ir prieinamas pateikimas dažnai neįkandamas" piliečiui. Džiuginančiais aspektais galima laikyti jaunimo programų skatinimus, pagyvenusių žmonių palaikymus bei,žalių' idėjų iniciatyvas. Tačiau ir tokie skatinimai įgauna utopišką reikšmę aukštojo mokslo reformos akivaizdoje. Išeina taip, kad Europos Sąjungos lėšos brandina Lietuvos lizde" būsimus ne Lietuvos gyventojus. Gal ne taip jau ir blogai. Galiausiai visi mes - pasaulio vaikai, laisvi paukščiai. Tik tokių ateities vizijų akistatoje reikia pamiršti apie regiono kultūrinį unikalumą ir jo vertę. Laikinos investicijos - laikinas palikimas. Nors nerūkau jau pusantrų metų, bet savo svajonę galiu palepinti. Dailiai pasipuošusi ji būna Titaniko (pastato) balkone, Paryžiaus miesto panoramoje arba erdviose Vartų" galerijos salėse. Nuo šiol ji pasirenka kur, kada ir su kurio iš norų derėtų rūkyti, galimybes, kurioms duoti prisidegti. Technologijų skiltelė: Iš savo varpinės su žiūronais. Tezė, kad didžiausią pridėtinę vertę sudaro ne mechaniškai atliekamas darbas, o intelektuali veikla, Lietuvoje apsireiškia aukštųjų technologijų plėtros programa. Netikėjau akimis matydamas tokias išskirtas aukštųjų technologijų programų šakas kaip > Menininko bei autoriaus formalaus statuso ir iš to sekančių mokesčių taikymo nestabilumas Politinės manipuliacijos siekiant aukštų reitingų Politinių prioritetų nebuvimas kultūros plėtrai Politiniai veiksniai Demokratija Nepriklausomybė Kapitalizmas Priklausymas Europos bendrijoms Narystė ES Kiti tarptautiniai politiniai ryšiai Perėjima nuo politiškai reglamentuotos prie demokratines kūrybines raiškos laisves ir įvairoves Cenzūros atsisakymas Ekonominiai veiksniai Atvira rinka Bendra ekonominė erdvė su kitomis šalimis Didelė ekoniminė parama iš ES ir kitų ekonominių erdvių Galimybės pakreipti struktūrinių fondų lėšas kultūros vystymui Vietinė ekonominė parama kultūros produktams Žemas verslumo lygis Stresas dėl pokyčių Nepasitikėjimas ekonomine sistema Menko kultūros rėmimo tradicijos Mokesčių augimas menininkams/autoriams \ \ Emigracija \ Mažas gyventojų Imlumas \ profesionaliam menui \ Nedaug kam prieinami * kokybiški kultūros sektoriaus produktai Pakankamos nevyriausybinių organliacijų plėtros paramos neegjlatavimas Bendros raidos vliijos "eegjistavims Jiniasklaidos nesuinteresuotumas Turizmo ir kultūros plėtros "bangos" Specialistų mobilumas Subkultūrų pripažinimas Patikli visuomenė Elektroninių socialinių priemonių atsiradimas Kultūrinių procesų kūrimas Ir efektyvios patirties kaupimas 2iniasklaidos vaidmuo formuojant viešąją nuomonę Saciokulturinl.il veiksniai Pažanga bei pripažinimas bio ir nano technologijų srityje Mokslo ir skaitmeninių technologijų pažanga Greitos technologijų plėtros galimybės Technologijų naudojimas įgalina mažinti kaštus Technologiniai veiksniai /* Nepakankamas tam tikrų mokslo sričių vystymas Resursų stygius ir tvarumo būtinybė Tam tikrų sričių specialistų perteklius ar trūkumas žemas modernių technologijų prieinamumas/jperkamumas Andrius Dubinąs, Lietuvos PEST Andrius Dubinąs. Lithuanian PEST 19

16 lazerines, nano ir informacines technologijas. Šių technologijų vystymas padėtų neturinčiai daug gamtinių išteklių Lietuvai išlikti konkurencingai. Papildomai teigiama, kad tai padės Lietuvai ugdyti savo intelektualinį potencialą. Taip pat mestos pastangos intelektiniam potencialui sustiprinti. Tam turėtų padėti aukšto lygio ekonomistai, vadybininkai ir nekaltai užgimusi konkurencinga paslaugų sfera. Tikiuosi aukštas lygis nėra pastato aukšto siekiamybė viename iš verslo centrų. Nes priverstinis susidūrimas su naujai iškeptais vadybininkais (su nedidelėmis išimtimis) palieka nenupasakojamus potyrius. Neretai profesionalumas ir minėtas (žadėtas) intelektualus potencialas aptinkami esant geram apšvietimui ir pagalbos pasitelkus didinamąjį stiklą. Todėl neatitinkantiems valstybinių prioritetų kūrybininkams dažnai tenka žvalgytis'svetur. Išvados. Slightly" metaforinis darbas. Vengia griežtos HIV teigiamas (+), neigiamas (-)" PEST analizės struktūros. Paremtas aktualijomis ir pateiktais skaitiniais. Atskleidžiantis keletą subjektyvių įžvalgų ir akivaizdžių kultūrinių reiškinių: latentinę visuomeninio nepasitenkinimo politiniais veiksniais būseną. Pasekmė apibrėžiama kaip tendencija emigruoti iš Lietuvos. makroaplinkos PEST analizė, kurioje studentai turi identifikuoti/nustatyti jų sumanymą (projektą) įtakojančius išorinės aplinkos veiksnius. Pirmame pavyzdyje pristatomas VTMF VDA magistrantas Urtės Bimbaitės tarpdisciplininis projektas Three dome" (2010 mokslo metų rudens semestro užduotis). Tai aliuzija į geodomą, erdvę, struktūrą ir laisvę pastarosios pagalba. Kartu tai skaičiaus 3 pasirinkimas sietinas su kūrybiškumu, aktyvumu, diskusija. Humanistinis 3-domas iškelia galimybę egzistuoti naujadarui, jis lengvai konstruojamas bei išardomas". Projektas siekia novatoriško požiūrio į studijas, rengiant studijų kokybės kėlimo planus, sprendžiant su tuo susijusias problemas". Projektas siekia suteikti galimybes bendrai veiklai tarp universitetų bei akademijų, sukurti terpę, kurioje vyktų tarpfakultetinės, tarpdisciplininės bei novatoriškos studijos ir projektai. Mainai reikalingi tam, kad suburtume dėstytojus ir studentus bendram darbui, kuris atvertų naujas kūrybines galimybes, įgalintų dialogą bei nehierarchinį bendradarbiavimą Suburti LMTA, VDA,VU,VPU, VGTU studentus bei dėstytojus". Atlikdama projektą įtakojančių PEST veiksnių tyrimą, studentė išskyrė šiuos: Antrame pavyzdyje pateikta tą pačią užduotį atlikusio UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros pirmo magistrantūros kurso studento Andriaus Dubino grafinė Lietuvos PEST versija (2010 mokslo metų rudens semestro užduotis). 2 ATVEJIS APIE APLINKOS STEBĖJIMO IR VERTINIMO [GŪDŽIŲ TAIKYMĄ SIEKIANT UŽSIBRĖŽTO TIKSLO. Socialinių mokslų Vadybos ir marketingo pagrindų menininkams" kursą sudaro dvi - vadybos (dėst. Elona Lubytė) ir marketingo (dėst. dr. Irena Alperytė) - dalys. Studentų atsiskaitymo forma - savarankiškas pelno siekiančio verslo arba pelno nesiekiančio projekto plano parengimas ir pristatymas bei aptarimas. Viena iš sudėtinių plano dalių - projekto 5. Urtė Bimbaitė, Viree Dome Urtė Bimbaitė, Vircc Dome 50